Kaip sutiksi Naujuosius?

Labas. Čia ir vėl aš. Keista - šįsyk atrodo, jog palieku tau atsakiklyje balso žinutę, kurios taip ir neišklausysi. Ak, nesvarbu..

Kaip tau sekasi? O, taip, kvailas klausimas. 

Aš kaip visad trumpai. Tiesiog norėjau sužinoti, kaip tu jautiesi apniukusiam orui temdant šventinę nuotaiką, kuria dabinasi visi - taip kaip jie moka. Kaip tu jautiesi paskutinėms metų dienoms greitai kapsint į užmarštį? Ar spėjai pradėti veikti ŠIANDIEN ir užbaigti visus pamirštus, bet itin tau svarbius darbus? Ar pasitiksi naujus metus taip, kaip visados norėjai - be įsipareigojimų kasdienybei, plačia, nuoširdžia šypsena, kuri reikš tai, kad dabar gali leisti sau pasidžiaugti?

Pamenu tavo ryžtingą balsą ir žodžius, verčiančius susimąstyti kiekvieną, juos išgirdusius. „Aš tai padarysiu. Neleisiu sau gailėtis to, ko nenuveikiau, ko nepasakiau. Kiti metai bus kitokie. Kaip ir šie, tačiau tuo pačiu vis ypatingesni man,“ - rankose laikydamas smilkstančią cigaretę, o žvilgsniui klaidžiojant po spalvotomis kibirkštimis nutviekstą dangų pažadėjai. Sau. Aš noriu sužinoti, ar tau pavyko. Lygiai kaip ir tu, tyliai nusprendžiau, jog tikrai būtų verta pasistengti apversti kiekvieną dieną aukštyn kojomis, kad tik žinotum, jog tai turi tikslą, prasmę - judėti pirmyn. Arba kažką pakeisti.

Tikiuosi, jog tai įvykdei. Įveikei save.. Viliuosi, jog... pavyks ir man.

Read More

Kito akimis: Tai buvo mano pasaulis

„Tai buvo mano pasaulis. Jame aš nebijojau tamsos“, - vos girdėjau tyliai ištartus jos žodžius. Gerte gėriau į save visas jos išsakytas mintis, tačiau tuo pat metu mane bejėgiškai graužė sąžinė - taip ir nesugebėjau išlikti nuošalyje. Negalėjau nieko padaryti, beprotiškai troškau girdėti jos balsą, norėjau būti šalia ir žinoti, jog ji egzistuoja. Jog aš egzistuoju. Niekados taip ir nesupratau, kodėl turėčiau tai pamiršti ir likti tik stebėtoju visų jų gyvenimuose. Nors, taip, žinojau, tačiau neįstengiau suvokti, dėl ko negalėčiau tam priešintis. Turiu omeny kovą prieš nustatytą tvarką. Juk visi turi galią siekti savo tikslų. Tai mane visuomet ir žavėjo - jie turėjo galią svajoti.

Purvina rausva padangė praneša nelaimę. Gali pajusti smūgį, išgirsti šūvį, išvysti šaltą blyksnį netikėtai perskrodžiantį šaltį. Gali pajusti, kaip žemė ima slysti iš po kojų, išgirsti vienišą stūgsmą ar net išvysti praeities šmėklą. Bet kas gali nutikti tuomet, kai padangė aptemsta, juodindama net slapčiausias tavo mintis. Neabejoju, jog jauti, kaip keistas nerimas apsupa tave tiršta tamsos gija, o giliai viduje lėtai kerojasi panika. Tu žinai, jog gali nutikti bet kas. Ir tai nutiks. Tau tereikia laukti. 

Tačiau aš jaučiau tik žvilgsnį. Tolimą.

Suprantu, kad vėlei skrajoju neįžengiamų minčių klodais, todėl tik tvirčiau įsisupu į jaukų paltą, galvodama, jog jis nė kiek neapsaugo nuo šalčio, bandančio įsiskverbti net į sąmonę.

Klesteliu ant vienišo suoliuko ūkonose paskendusiame parke. Kai netikėtai apima mieguistumas, galvoju, jog ne taip jau blogai leisti svaigiam sapnui nešti tave tolyn laiku ir palengva tirpdyti akimirkoje. Šį kartą ir aš nusprendžiau leisti pailsėti iš nuovargio besimerkiančioms akims, virpančioms nuo jaudulio rankoms ir begalybės įspūdžių svorio jau neatlaikančioms mano kojoms. Tiršta tyla apgaubia nuvargusius pečius ir po truputį smelkiasi į sąmonę, už ką turiu jai būti dėkinga, nes trokštu tamsos. Trokštu nebegirdėti be perstojo skriejančių minčių ir trumpam sustoti, pasimėgauti užmarštimi.

Mano pastangos įkvėpti vėl ir vėl darosi bevaisės. Jėgas gniuždo keistai beviltiškas jausmas. Blogiausia tai, jog jis nuodija ir mano mintis, palengva, tarsi pasimėgaudamas, trypdamas mano tikslą - kuo greičiau sustabdyti šią beprotybę. Priešinuosi, tačiau pašiurpstu vien nuo suvokimo, jog to visai nenoriu. Trokštu likti šešėlyje ir šioje juodoje nebūtyje. Noriu, jog visa mano sąmonę užvaldytų tavo žodžiai ir sodrus balsas. O svarbiausia, noriu, kad tu būtum mano melodija, taptum mano mūza...

Read More

Ruduo

Įkyrus šaltukas žnaibo ne tik pirštų galiukus. Smelkdamasis ir savo gniaužtais šiurpindamas odą, jis stengiasi surakinti ir taip jau sužvarbusį kūną. Juokingiausia tai, jog jis man paprasčiausiai nerūpi. Mano dėmesio neatkreipia net lediniai oro kamuolėliai, kurie lėtai sklendžia aplink, su lyg kiekvienu mano kvėptelėjimu. Tylus niūniavimas, svaiginanti laiko tėkmė tirpdo mano sąmonę ir neleidžia susitelkti, grįžti į realybę ir prisiminti, kokiu tikslu aš čionai atvykau. Galbūt dėl to, jog saulė čia skaisčiau šviečia? Galbūt todėl, jog čia nėra žmonių, kurie savo niūriomis veido išraiškomis iškraipo tobulą kasdienybę? O galbūt dėl to, jog... Kodėl aš čia?

Su mane apvijusiu šaltuku grumiasi tyli melodija, versdama kraują toliau ramiai tekėti venomis. Tyli, tačiau su kiekvienu žvarbos pliūpsniu, regis, garsėjanti melodija, siekia mane išlaisvinti ir padėti suprasti, jog egzistencija, nėra taip jau blogai, kai turi dėl ko kovoti. Akimirkos blyksnį dedikuoju savo gyvenimą muzikai. Mąstau, jog meilė melodijai gali būti didžiausia mano nuodėme ir klaida. Arba geriausia, kas kada nors galėjo man nutikti.

Ilgai mintys klaidžioja.

Negaliu susitelkti ir vėlei svarstau, kodėl aš čia?

Kodėl MES čia?

O kodėl tu čia?

Read More

Pasiimsiu kartu

Užgniaužia kvapą. Sunkiai kilojasi krūtinė. Netikėtai užklupęs, keistas jausmas varginančiai ilgai stengiasi iš plaučių išstumti paskutinius deguonies likučius. Čia jam nesiseka - aš juk pažadėjau kovoti.

Kovoti su viskuo. Savo baimėmis.

Jausmais, užvaldančiais kiekvieną sąmonės ir kūno lopinėlį.

Veiksmais ir žodžiais - kad tik jie liktų uždaryti giliai viduje.

Tačiau viskas vėl keičiasi, kai prieš save išvystu išraiškingą, gilų žvilgsnį. Vėsi vakaro gaiva apraizgo mus tvirtomis gijomis, verčiančiomis iš naujo pažvelgti į savo vidų ir apsvarstyti, nuo ko taip dažnai bėgame.

Kodėl bėgame?

Ar suprantame to tikslą?

Ar matome jo naudą?

AR MES NORIME BĖGTI?

Sustoju minutei ir pakeliu akis. Mūsų žvilgsniai susiduria, ir smaragdine spalva nusidažęs manasis pasaulis vėl pasvyra ir ima griūti.

Negaliu sustoti, nes krisiu, todėl išeidama pasiimsiu viską kartu. 

Read More

Prisiminimai

Kad ir kaip stengiamės juos ištrinti.

Kad ir kaip stengiamės juos pamiršti.

Niekada nepavyksta.

Kad ir kaip norėtumėme tai susigrąžinti.

Kad ir kaip norėtumėme, kad jie pasiliktų ir apgaubtų mus svaigia svajone.

Niekada to nebebus.

Pro mašinos lango stiklą lekia pasaulis. Lekiu ir aš, nesuvokdama, kas vis dėl to vyksta mano viduje. Širdis bando iššokti iš krūtinės, bet aš žinau, jog, jei tai liausis - krisiu. O keltis bus sunku.. Galbūt net neįmanoma.. Bandau įsivaizduoti, jog viso to priežastis - mano kvailas sentimentalumas ir naivumas. Tačiau jei tai suteikia egzistenciją, jei tai teikia norą gyventi toliau ir judėti į priekį, negi tai gali būti kažkas apibūdinamas šiais dviem žodžiais?

***

Netikėtai užvaldę prisiminimai, dabar apgaubia mane raminančia šiluma. Strykteliu iš automobilio ir atlošiu galvą, kad lietus galėtų lėtai sruventi mano veidu. „Supratusi, kokia tavo tamsioji pusė, lengviau atpažinsi šviesiąją“, - kužda jis.

Read More

...

Read More

Kiti

Aš tik trumpai. Tau neteks kapstytis tirštoje minčių lavinoje, nes aš tik noriu, kad žinotum, jog man tiesiog trūksta tavo žodžių ir nerealių minčių. Noriu, kad žinotum, jog vis dar vaikiškai laukiu tavo atsakymo į mano naivius kliedesius. Kad žinotum, kaip atrodo beprotiška iš tavęs kažko tikėtis...

Nesvarbu...

Tu turbūt (žinoma), pameni, kaip versdavai, ne tik mane, bet ir visus savo draugus elgtis kitaip, nei elgiasi dauguma. Skatindavai būti savimi ir tikėdavai mumyse paslėptu gėriu, kitoniškumu, kuris, tau padedant, netikėtai išsilaisvindavo, nustebindamas mus visus. Iki šiol nesuvokiu, kaip tau tai pavykdavo.. Ir dabar, kasdien matydama besikeičiančius prieš save žmones, daugybę siluetų, kurie kartais tampa tik praeiviais, pastebiu, jog trūksta tokių kaip tu, sektinų pavyzdžių, įrodančių, kaip klysta, bijančios parodyti tikrąjį save, asmenybės. Begalinis priešinimasis savo individualybei ir neaprėpiamas noras sutapti su minia, būti bandos žmogumi, dabar verčia visus kovoti prieš realybę, tikrą jausmą.

Nežinau, ar įmanoma pakeisti žmonių požiūrį ir įrodyti, jog visi mes - nuostabūs, nes esame skirtingi.

Juk taip malonu aplink save matyti patenkintus, pasitikėjimu savimi ir savuoju AŠ spinduliuojančius žmones. Tačiau juk visiems jiems atrodo, jog geriau būti vienu, taip? Baimė parodyti save, papasakoti visuomenei, jog darai kažką nerealaus, kažką gero ir tikrai įdomaus daugelį paprasčiausiai žudo. Tokios asmenybės man atrodo greitai silpstančios. Jos atrodo galingos, tačiau manau, jog viduje tikrai norėtų kažką pakeisti... Juk dusinti savo kitoniškumą nėra gerai? Juk nėra sunku suprasti, kad, būdamas kitoks, esi toks, koks ir turėtum būti? Sunkiau tai įrodyti darbais...?

Read More

Gaivus dvelksmas

Niūri, tačiau tuo pačiu nepaprastai jauki, vakaro skraistė vėl įsupa mane į savo verpetą. Ji pagriebia ir įtraukia į beprotišką sūkurį, kuris, mano laimei, tik lengvai svaigina, ir nesikėsina, milžinišku adrenalino pliūpsniu, išversti iš kojų. O iš kur gi adrenalinas? Mane juk supa vėsi, tamsios nakties uždanga...

Juoduojančiame, tirštame ore, kuris vos vos dvelkia cinamonu ir jo kvepalais, lengva panirti į sapną, tačiau išlieku budri. Laužo dūmai įsismelkia į mano odą ir plaukus. Karštos kavos puodelis vis dar garuoja mano sustirusiose rankose, o danguje pasirodo ištvirkęs mėnulis, suskumba blyksėti žvaigždės, tad užverčiu galvą aukštyn. Apsiblaususiais žvilgsniais perbėgame per išdykusius šviesulius ieškodami to vienintelio, kuris kartais vis stengiasi ištrūkti iš nuostabaus beribio skliauto. „Nuraškyčiau jas“, - balsas pasigirsta visai šalia manęs, todėl nė nesistebiu, kad krūpteliu. Įsivaizduoju net pašaipų šypsnį, degančių žalių akių žvilgsnį ir šaltą atodūsį, kutenantį mano kaklą. „Jeigu turėtum sparnus“, - mano nebylios mintys taip ir pasilieka tvirtai suspaustose lūpose. Ši ramybės ir atokvėpio akimirka man be galo svarbi, tačiau pasaulis, kurį sukūriau čia ir dabar, itin trapus. O trapus reiškia, jog jis tarsi plonyčio stiklo pilis, kuri prisilietus tik pirštų galiukais, ims ir subyrės. Sugrius kaip ir svajonės, viltys. Pastarųjų gali netekti, bet kokiu metu, bet kokioje vietoje, susvyravus mūsų įsitikinimams ar tiesiog pavargus kažkuo tikėti.

Tai galop tampa varginančia kasdienybe. Tie paklaikę žvilgsniai, sudaužytos svajonės, kaskart vėl atgimstančios realiam mūsų žygdarbiui. VARGINANTI KASDIENYBĖ, išsiskirianti tuo, jog ji skatina toliau kurti ateities planus ir statyti prieš save naujus tikslus. Svarbiausia, kad tai neįsivaizduojama antgamtine jėga stumia mus pirmyn, ir suklupus vėl padeda atsistoti, judėti toliau.

Read More

Noriu girdėti tik tylą

Jaučiu tik šaltą, tarsi peilio dūris, tuštumą krūtinėje. Įsupus vaizduotei, matau, kaip ledinis plienas sminga į mano kūną. Ašmenys blyksteli lyg žaibas, perskrodęs visą padangę neįmanomų spindulių gama. Peilis, laimei, staiga dingsta. Lieka tik šiluma, užplūdusi, pastebėjus man taip pažįstamas smaragdo žalumo akis.

Kaip ilgą laiką grojusi išderinta styga, pagaliau ir vėl atgaunu savo skambesį. Pažįstami žingsniai priartėja ir šalta ranka švelniai suima mane už riešo.

Read More

Šešėliai

Sunkiai kilojantis krūtinei suskumbu apsidairyti. Vos praplėšusi užmiegotas akis, suprantu, jog man ši vieta nepažįstama. Nepasirodžius nė vienam gyvam padarui, nekrepštelėjus nė menkiausiam vėjeliui, atpalaiduoju įtemptus raumenis. Sutrinku, kai pastebiu, jog stoviu viduryje į tolį besidriekiančio kelio. Baugioms migloms raizgantis palei mano kojas imu drebėti. Šaltis įsiskverbia į kiekvieną mano kūno lopinėlį, apipina kaulus, kėsinasi mane sunaikinti iš vidaus, todėl pasileidžiu bėgti. Sunkūs mano žingsniai vėlei dunksi šaltu asfaltu, tačiau užplūdusi panika šįsyk atrodo kitokia. Mane apgaubia visai jai priešingas jausmas, suteikiantis daug daugiau jėgų nei iki šiol. 

Nusprendusi, kad tai - tik į gerą, suvokiu, jog šįkart niekam paprasčiausiai neleisiu kontroliuoti savęs ir savo emocijų. Tebūnie tai tarsi pažadas, kurį kruopščiai stengsiuosi įgyvendinti.

Jie skuosdami iš paskos taip pat nepriverčia pasijusti beviltiška. Nors troškus alsavimas ir grasina mane įtraukti, bėgu taip, jog pavyti mane prireiktų visų visatos jėgų. Šešėliai stumia ir skatina bėgti tolyn, nesidairant į praeitį, neieškant klaidų, kurių jau negalėsiu ištaisyti. Jie savotiškai verčia galvoti apie geresnį rytojų...

Read More

Man smalsu.. Tik noriu žinoti...

Labas. Tikrai nenoriu tau trukdyti. Tikrai tikrai... Tik beprotiškai noriu išgirsti tavo balsą. Arba bent jau perskaityti tavo žodžius, mintis, kurias tik tu moki paversti ypatingomis, net jei jos būtų brūkštelėtos sulankstytoje popieriaus skiautėje..

Vis svarstau, ar jau įgyvendinai dalį savo norų. Ar iš sąrašo, apie kurį man pasakojai, tau pavyko išbraukti bent keletą punktų. Pamenu, kad būdavai be galo neatsakingas, ir, nors tavo akyse, kalbant apie didžiausias svajones, degdavo tokia liepsna, kokios pavydėtų bet kuris pasaulio žmogus, dažnai viską palikdavai rytojui... Ar pasikeitei?

Sąžiningai atsakykime sau į klausimą: kiek kartų sakėme, jog pradėsime šiandien? Kiek kartų melavome sau, kad patenkintumėme savo savimeilę ir bergždžiai įrodinėtume, jog nuo dabar viskas pasikeis? Ar pavyko? Ar pavyko įtikinti save, jog pradėsime šiandien? Kad ir kokius tikslus puoselėtume, gebame juos paversti niekais, paprasčiausiomis dulkėmis, nes viską nukeliame rytojui, paliekame ateičiai, kuri laukia progos praryti mūsų svajones ir išspjauti tyčiodamasi, nes taip ir nesugebame pradėti šiandien. 

Labai džiaugiuosi, jeigu kažkas pasikeitė. Esu itin patenkinta, jei tu, kaip ir aš, stengiesi kažką pakeisti, kad ryžtas būtų tavo palydovas, o begalinis tingulys apniktų kitą, to net neįtariančią auką. Juk mes tikrai galime tai pakeisti, jei labai to norime. Manau, jog išties turime tą menkutę galią...

Read More

Nes tu gali viską

Sugniaužiu kumščius ir drebančias rankas prispaudžiu prie šonų. Mus įsupęs adrenalinas, matyt, dar nespėjo išsisklaidyti, todėl prieš akis keistai žėravo įsielektrinęs oras. Buvo galima justi, kaip įtampa savo geležiniais gniaužtais iš plaučių pamažu stumia deguonį. Sustirusiais pirštais susirandu jo ranką. Tvirtai įsitikinusi, jog žengusi kelis žingsnius nesuklupsiu, pajudu. O galbūt tik man taip atrodo? Gal tik mano laki vaizduotė bando mano jėgas ir piešia nebūtus dalykus? Vis dar stoviu, tvirtai įsikibusi į jo ranką, ir šaltomis akimis stebiu tolį. Mąstau, jog kol esame nedidukės žemės dulkės, mūsų didžiausi planai tampa tokie menki ir nereikšmingi, jog kartais norisi paprasčiausiai viską mesti... Horizontas, kurį stebime apsiblaususiomis akimis, rodos, nepasiekiamas, toks, kaip ir mūsų svajonių išsipildymas.

Jis spusteli mano ranką priversdamas atitokti. Šis padrąsinamas gestas prablaivina aptingusią, pesimizmu apsivijusią sąmonę ir nebyliai kviečia veikti.

Sukaupę jėgas, be didesnių pastangų einame į priekį. Žingsniai darosi vis lengvesni, širdis nesiveržia iš krūtinės, rankos jau nedreba... Kaip paklaikę nebėgame ir nuo praeities šešėlių, kurie kiekviename posūkyje kėsinosi nusinešti mūsų gyvybes. Įsielektrina ne tik oras aplinkui, bet ir mūsų žingsniai. O tarsi pelnytas atokvėpis, ši akimirka mums atneša vien begalinį palengvėjimą, nes dabar suvokiame, jog savo jėgomis ir dideliu noru vis dėl to galime įveikti bet ką. Jausdamiesi visagaliais, mažyčiais žingsneliais artėjame link horizonto. Šypsenoms praskaidrinus mūsų niūrias minas, įsivaizduojame, kaip mūsų gyslose pulsuoja didžiulė jėga.

Nes mes galime viską..

Nes TU gali viską..

Read More

Tik lietus..

Lietus permerkia kiekvieną mano rūbų lopinėlį, tačiau, mano nuostabai, šypsena vis dar plevena veide. Jaučiuosi ypatinga ir net netvarkingi, vėjo sušiaušti plaukai, nepriverčia mano nuotaikos subjurti taip, kaip paniuro ši saulėta diena. Visi ateities planai, kuriuos kūriau ir lipdžiau iš mažyčių gabalėlių, šiuo metu visai išnyko, neteko prasmės, o sunkus slogutis, iš sielos išstumdamas nerimą, ištirpo. Neabejoju, jog jei kas nors šiuo metu manęs pasiteirautų apie didžiausią svajonę, kurios įgyvendinimo turėčiau siekti, paprasčiausiai neturėčiau ką atsakyti. Kiekviena akimirka man - jau išsipildžiusi svaja.

Gaivinantis lietutis lengvai srovena mano plaukų sruogomis ir kapsi ant blakstienų. Jis, ilgą laiką įdėmiai mane stebėjęs, dabar jau nebesitvardo ir ima kikenti. Man vis stengiantis kilstelėti iki žemės besidriekiančią suknią, kad ši neišsipurvintų pavasario balose, lengvas krizenimas užsidega spindinčiu šypsniu. Dabar kone iki ausų išsišiepiu ir aš, įsivaizduodama, jog situacija, su šalia stovinčia peršlapusia mergina, bandančia išgelbėti suknelės kraštelį, išties komiška. Juk tikinau, jog dabar menkiausias mažmožis tiesiog neteko svarbos...

Jis apgaubia mano pečius savo švarku ir paduoda ranką išblaškydamas besikaupiančias mintis. Dėkinga stveriu jam už parankės ir, blausiai švytint gatvių žibintams, slenkant sutemoms, patraukiame duobėtu keliu. 

Read More

Tik noriu priminti, paprieštarauti...

Brūkštelsiu tik trumpai... Pasistengsiu nedaugžodžiauti, tačiau...

Ar pameni mūsų pokalbį apie įkvėpimą? Na juk žinai, tąsyk, kai bandei mane įtikinti, jog skausmas įkvepia? Neabejoju, jog to tikrai nepamiršai. Neseniai mąsčiau, apie tavo žodžius, kuriuos net nesusimąstęs man išrėžei: „tik tada, kai skauda giliai širdyje, suvoki, jog tau beprotiškai reikia išsirėkti“. To aš niekaip negalėjau išmesti iš galvos. Tąkart man priminei gyvenimo prislėgtą kunigą Liudą Vasarį iš mane ypatingai sužavėjusios knygos „Altorių šešėly“. Neįstengiau paprieštarauti šiai iškeltai minčiai ir paneigti, kaip man atrodo, tavo tvirtus įsitikinimus. Juk aš puikiai suprantu, jog kenčiantysis galėtų imtis bet ko, kas tik padėtų užmiršti skausmą. Tikiu, jog tokiu būdu jau ne kartą gimė nepaprasti meno šedevrai. Tačiau man ramybės neduoda paprastutis klausimas. Aš tik noriu suprasti, ar laimingas žmogus nesugeba kurti? Ar džiaugsmas išties turi galios aptemdyti protą ir užkirsti visus kelius į sėkmingą kūrybą? Būtent dėl šios, visą laiką mano pasąmonėje kirbančios abejonės, šiandien veikiausiai iškart nesutikčiau su tavo išsakyta nuomone. Jausmai - ne tik skausmas ar laimė, bet ir baimė, neviltis, palaima, jaukumas - bet kada netikėtai gali mestelėti tau puikią idėją iš kurios tu galėtum padaryti kažką tikrai ypatingo. Tau tereikia sugebėti aptikus savo mūzą, kad ir menkiausiame mažmožyje, nepaleisti jos ir...

O kas tavo tikroji mūza?

Read More

Kas būtų, jeigu grįžčiau?

Dviem didžiuliais šuoliais aplenkiu iš visų jėgų šalia manęs skuodžiančią mergaitę. Skrieju tolyn taip, jog beveik nejaučiu tvirtos žemės po savo kojomis. Šis jausmas, žinoma, neapsakomas. Tai tarytum akimirka, kai tave negrįžtamai įsupa palengvėjimo banga. Jai tvirtai suėmus tave į glėbį žinai, jog dabar galėtum įkopti į aukščiausią kalną, šokti nuo stačiausio skardžio ar tiesiog rėkti iš visų plaučių taip, kad aplink visi nuščiūtų, ir šiuo momentu galėtum dalintis tik su savimi. Kai kam ši akimirka gali reikšti išsivadavimą, o kai kam - ryžtą pagaliau drąsiai išlementi keletą nerišlių sakinių įdėmiai tavęs besiklausančiai auditorijai. Bet kokiu atveju - tai pergalė.

Kai vis dar nepaliaujamai lekiu kalva žemyn, sunkiais batais dunksėdama žvyruotu takeliu, dabar jau mąstau apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Tik pamanykit, jeigu aš būčiau ta mergaitė, kurios apskritą veidelį gaubia šilkinės garbanos, ir sustojusi, lygiai taip pat kaip ir mažoji mano palydovė šią akimirką, tiesčiau rankas, siekdama jo supratingo žvilgsnio. Galbūt naiviai, vaikiškai galėčiau pasijusti laimingiausiu pasaulyje vaiku? O kas būtų, jei aš suprasčiau, kad esu laiminga čia ir dabar?

Jis stveria man už peties ir sustabdo, sujaukdamas besikuriančias mintis. Negaliu patikėti, jog ir mano kojos tikrai pakluso šiam nereikšmingam gestui. Išties buvo užtikrinta, jog mane galėtų sustabdyti nebent griūvantis dangus. Ilgesingais žvilgsniais tenka palydėti takeliu tolyn šuoliuojančią mergaitę. Tik dabar pajuntu, jog man ėmė trūkti kvapo ir mano besikilnojančioje krūtinėje nuo pernelyg smarkaus švokštimo daužosi širdis. Jaučiu, kaip ima linkti kojos, tačiau neketinu sustoti. Pamenu, jog jei sustosiu - krisiu.

Read More

Beprotybė

Krūpteliu, kai garsus variklio kriokimas pažadina mane iš apmąstymų. Nerimastingai sukandu dantis ir net prisimerkiu, aplinkui cypiant padangoms ir žvarbiam orui švilpiant pro ausis. Krūtinėje be perstojo daužosi paklaikusi širdis. Svarstau, ar noriu čia būti. Uždavus sau vienintelį klausimą: ar sugebėsiu pagaliau įrodyti savo ryžtą, nugara perbėga šiurpuliukai. Laikui nepaliaujamai bėgant į priekį darėsi vis sunkiau pamiršti ir palikti praeityje tai, dėl ko gyvenau. Būtent todėl, norėdama save įtikinti, jog niekas dar nebaigta, stoviu ant „bedugnės krašto“ ir lūkuriuoju laukdama prisiminimų pliūpsnio. Keleri metai praskriejo palikdami didžiulę skylę mano sieloje, todėl, kaip beviltiška narkomanė, savo kvailiausiu poelgiu tikiuosi viską susigrąžinti ir užgydyti ramybės neduodančią žaizdą. Privalau bandyti tam, kad nejusčiau vis stiprėjančio fizinio skausmo, galinčio bet ką parblokšti ant kelių. Suprantu norinti tik vieno - surasti kelią ir vėl pajusti beprotybę, jausmą, kuris kaip įspūdinga kibirkštis stumdavo į priekį ir primindavo, dėl ko turėtume būti dėkingi.

Akimirkai viskas nuščiūva. Užmerkiu akis ir įkvepiu norėdama pajusti mane supančią aplinką, išgirsti menkiausią garselį...

Šypteliu ir tvirtai žengiu šlapiu asfaltu. Viskas priklauso tik nuo manęs. Įsivaizduoju, kaip kiekvieną kartą, stengiantis pajudėti, į mane lekia viskas, ko taip apdairiai vengiau. Nesvarbu.

Džiaugiuosi vildamasi, jog priėmiau teisingą sprendimą. Mąstau, kad svarbiausia - svajonė ir tikslo siekis. Svarbu - noras kažką nuveikti.

Dabar karšta laimės banga kone išverčia mane iš kojų. „Liepsna mano krūtinėje įkaista iki baltumo, pasklinda po visą kūną iki pat pirštų galiukų. Ji lydo kaulus; uždega odą; aš esu saulė; virstanti supernova.“

„citata“ - Rick Yancey „Penktoji banga“

Read More

To neįmanoma pamiršti

„Visada yra išeitis“, - mano ir taip netvarkingus plaukus šiaušia vėjas. „Visada yra kelias aukštyn“, - lėtai tipenu smėlėtu krantu klausydamasi raminančio jūros šniokštimo. Pastebiu, kaip sekundės dalį virpteli jo lūpos užbaigdamos mano nebylius apmąstymus: „Tik nereikia bijoti“. Man taip pažįstamam veide nuvilnija šelmiška šypsenėlė. Pirmą kartą suvokiu, nenorinti viso to pamiršti. Kad ir kiek kartų įtikinėčiau save, jog tik palikusi prisiminimus už savęs galėsiu drąsiai veržtis pirmyn, nuolat trokšiu ir vėl pajusti svaiginančią šilumą, kurią lydi praeities nuotrupos.

Žemas bosinės gitaros dudenimas praneša, jog vakaro gaiva džiaugiamės ne vieni. Nustembu, kaip greitai, tie patys malonūs šiurpuliukai, kartu su prisiminimais užvaldo visas mano mintis ir kūną. Elektrinės gitaros stygos aplink virpindamos orą groja mano sielai, o būgnų gaudesys nepaliaujamai kala ausyse. Jis šypsodamasis švelniai suima mano ranką ir patenkintas rodo į gatvės muzikantų grupelę, įsikūrusią neįprastoje vietoje. „Beprotybė “, - sušvokščia įsmeigdamas savo žvilgsnį į mane. Kad įsitikinčiau, jog tai – ne sapnas, ir ši laimės akimirka neištirps man užmerkus akis, giliai įkvepiu ir sau įsižnybiu. Jį tempdama iš paskos, pasileidžiu ristele palei jūros krantą, kojomis žarstydama smėlį. Džiaugiuosi galėdama jausti, išgirsti, paliesti visą tai, ką jau seniai svajojau išgrūsti iš galvos. Neapsakomas palengvėjimas užplūsta supratus, jog net paprasčiausios, sentimentaliausios akimirkos daro gyvenimą nuostabiu.

Įsupus muzikai pamenu ir žodžių nuotrupas, kurios visai neseniai privertė mane leistis į didžiausią nuotykį. Atsisėdu ant vėstančio smėlio ir įsiklausau į mane gaubiančią visumą. Jam klestelėjus priešais mane, sugaunu klaidžiojantį žvilgsnį ir ketinu prisiminti viską. „Drąsa – tai ne tik veržimąsis į priekį nepaisant jokių kliūčių. Tai – noras gyventi“, - žaižaruoja nurimusios bangos jam suėmus mane už rankų.

Read More

Lenktynės

Lekiame siauru vingiuotu keliuku, man nepažįstamoje vietovėje. Aikteliu, kai mūsų visureigis šokteli aukštyn, kliudęs neaiškų objektą, gulintį ant suplūkto žvyro. Rankomis užsidengiu veidą ir pro pirštus nedrąsiai žvilgčioju į pakelėje dunksantį miškelį. Pašiurpsta oda, kai įsivaizduoju, kaip priešais automobilį iššoka jaunutė stirna. Staiga pykteliu ant savęs, kad vėlei leidžiu vaizduotei užgožti realybę ir, stengdamasi nuraminti trūksmingą kvėpavimą, sutelkiu dėmesį į erdvę už lango. Deja, vaizdas ima lietis, kai iš dangaus prapliumpa rudeninis lietus. Tankiai sumirksiu ir stengiuosi susitvardyti, nes rankos nenumaldomai siekia vairo, valdančio visą šią beprotybę. Nebyliai nusprendžiu, kad net toks mano žingsnis gali lemti gyvybę.

Variklio gaudesį užgožia garsi muzika tvyranti visureigio salone. Oras, rodos, įsielektrinęs, nuo mus supančios įtampos. Giliai įkvepiu ir bandau įtikinti save, jog tai tik dar vienas kvailas mano pasirinkimas, už kurį tenka mokėti. Bandau įtikinti save, kad tai – teisingas sprendimas.. Žvelgiu į jo rankas tvirtai spaudžiančias automobilio vairą. Veidas neišduoda nė menkiausios emocijos, tačiau aš mąstau, jog, kaip tik dabar, giliai viduje, jis džiūgauja, privertęs mane visa tai iškęsti. Tuo pat metu, širdis šokteli, ir aš trumpam atsiplėšiu nuo automobilio sėdynės. Paniškam riksmui išsiveržus iš gerklės įsivaizduoju atsitrenkianti į priekinį lango stiklą ir, aplink pažirus tūkstančiams šukių, išlekiu ant šalto, purvino keliuko. Tvirtai prispaudusi rankas prie krūtinės suvokiu, jog aš vis dar viduje, sveika.

Į visureigį ima skverbtis ledinio lietaus adatėlės ir, kartu su stingdančio vėjo gūsiais, skaudžiai čaižo veidą. Jis stovi atvėręs automobilio dureles ir žvelgia į mane neįskaitomu žvilgsniu. Akimirką svarstau, iš kur tas pažįstamas jausmas, užplūdęs pajutus šaltį savo pirštų galiukuose. Netikėtai užvaldę prisiminimai, dabar apgaubia mane raminančia šiluma. Strykteliu iš mašinos ir atlošiu galvą, kad lietus galėtų lėtai sruventi mano veidu. „Supratusi, kokia tavo tamsioji pusė, lengviau atpažinsi šviesiąją..“, - kužda jis.

Read More

Rytoj(nesvarbu)

Pirštais atsargiai versiu ant grindų išskleistus užrašų lapus. Senstelėjęs popierius tyliai šiugždės mano rankose, kai nuspręsiu, jog noriu susigrąžinti savo prisiminimus. Tik tada prieš akis atsivers mano svajonės ir baimės akimirkos, džiaugsmo ir liūdesio minutės, laukimo ir panikos kupinos valandos... Tą dieną suprasiu, kodėl bėgau, kai man liepė likimas, kuriuo netikėjau. Suvoksiu, kam išvargusi slėpiausi tamsiuose akligatviuose ir noriai laukdavau tos dienos, kai viskas pagaliau bus aišku. Prisiminsiu, kaip laukdavau tos dienos, kai pagaliau būsiu suprasta..

Man tarp pirštų ims tirpti vaikystė. Akyse pasirodžius ašaroms prisiminsiu smaragdinį žvilgsnį, kurį visą laiką dievinau ir tuo pačiu nekenčiau. Tądien sugebėsiu suprasti, kodėl sukaustydavo baimė, paklusniai klausant savo širdies balso. Žinau, prisiminimai degins mane iš vidaus ir stengsis kiekvieną kūno lopinėlį apipinti dygliuota viela, tačiau dabar ištversiu net tai.

Rytoj suprasiu, kad tik aš norėjau rinktis man patinkančias blogybes, nes galvojau, jog tai buvo teisinga. Jo prisilietimas, nukrėsdavęs tarsi elektros iškrova, prašė neklysti, tačiau, kuriuo keliu žengti, visados spręsdavau pati. Vėliau man telikdavo kovoti su pasirinkimų pasekmėmis ir kliūtimis, kurios padėjo man tapti tokia, kokia esu iš tiesų.. Žinosiu, jog būtent taip tapau stipri..

***

Sėdėsiu įsisupusi į šiltą antklodę ir leisiuosi apgaubiama muzikos garsų, nes dabar jau niekas nebesvarbu..

Read More

Šiandien(birželis)

Stoviu ištuštėjusiame parke. Rankose ne ledai, kaip daugumos praeivių, o karštos, garuojančios kavos puodelis. Šiluma palengva įsiskverbia į mano rankų pirštų galiukus. Maloniai nustembu, kai suprantu, jaučianti basas kojas kutenančius, gležnus žolės stiebelius. Noriu prisėsti ir, nors trumpam, leisti rūpesčiams ištirpti šioje akimirkoje, tačiau mane šešėlyje stebi neramus jo siluetas. Įsivaizduoju šaltą kvėptelėjimą nusileidusį man ant kaklo. Stengiuosi nepasiduoti panikai, sklindančiai iš jo pavargusio kūno. 

Įsispraudusi į kraupiai atrodančius juodus apdarus, tolumoje išnyra keista žmogysta. Suvokiu, jog tai visai jaunas vaikinas. Žvilgtelėjęs į mane, nepažįstamasis netikėtai šypteli ir pamoja prieiti. Jaučiu, kaip lengvai, kiekvieną raumenėlį ima kaustyti baimė, neleidžianti pajudėti iš vietos. Tą pačią minutės dalį užplūdusi įtartina traukos banga mane stumte stūmė kraupiojo vaikino pusėn. Nepažįstamasis, nesulaukęs atsako, ėmė sparčiai slinkti mūsų link. Kilusi panika ir beviltiškas noras paklusti traukai grasino paskandinti neviltyje. Tvirtai rankai nusileidus ant peties, krūptelėjau. Keistoji žmogysta apsigręžė ir dingo. Jis suėmė mano veidą rankomis ir padrąsinamai šyptelėjo. Smaragdiniam žvilgsniui priešintis nesugebėjau. Pasirinkau man labiau patinkančią blogybę...

Read More

Šiandien(kovas)

Stebiu, kaip virpteli jo akių vokai, suplazdena tankios blakstienos, ir į mane sminga tyras, smaragdinis žvilgsnis. Lėtai įkvepiu ir svarstau, kas nutiktų, jei visa tai paprasčiausiai pasibaigtų. Suleidžiu sustirusius pirštus į jo juodus plaukus ir leidžiuosi paskandinama minčių tėkmės. Žinau vieną - jei dingtų prasmė, siekiai, emocijos, išnyktų ir jis. Puikiai suprantu, jog, kaip trofėjų, išeidamas, išplėštų ir manosios sielos skiautelę, paleisdamas ją pleventi pavėjui. Jei pranyktų baimė, kaustanti mane būnant šalia jo, nejusčiau nieko... Suvokimas mane pribloškia ir pasiunčia kūnu nemalonius virpulius. Pirštų galiukais paliečiu jo skruostą ir vis dėl to šypteliu, džiaugdamasi, jog galiu tai jausti.

Palaimingą tylą suplėšo pasigirdęs gremėzdiškų žingsnių trepsėjimas, atsimušantis į laukujes duris. Nuostabiai žalių akių mirksnis tampa budrus, kai nuo įtampos virpantį orą perskrodžia atsargus tuksenimas. Trapi taikos minutė sudūžta į šipulius, ir aš galiu prisiekti girdinti jo širdies dūžius. Beldimas į duris pamažu darosi nekantrus, nepaliaujamai skardėja ir aštriai nutvilko mano kūną. Pašokdami ant kojų, neramiai susižvalgome. Delną, kurį jis laiko tvirtai suspaudęs, ima keistai dilgčioti. Nerimauju. Suprantu, jog jis jaučiasi taip pat. Vėlei nusprendžiu bėgti. Nedvejodama žengiu prie atviro lango ir, į šalį nubraukusi gėlių vazonėlius, užsiropščiu ant palangės. Žvelgiant į lauką, nejučia mano veidu nuvilnija blankus šypsnis. Priešais – begalinė erdvė, nutvieksta vakarėjančios saulės spindulių. Užmirštu viską aplink. Karšti blyksniai maloniai glosto ištiestas į dangų rankas. Švelnus vėjelis lengvai blaško plaukų sruogeles aplink išblyškusį veidą. Užsimerkiu ir traukiu į save nupjautos žolės kvapą, godžiai stengiuosi išgirsti visas, net pačias slapčiausias, paukščių giesmes. Išskėčiu rankas ir žengiu pirmyn...

Šaižus lūžtančių medinių durų garsas priverčia vėl į jį atsigręžti. Apakinta šviesos ne išsyk pastebiu, jog kambaryje kažkas ne taip. Jis stveria mane už rankos ir nutempia nuo palangės. Svaja nutolsta. Liekame tik mudu. Besidaužanti širdis grasina išversti iš kojų, todėl džiaugiuosi, kad jis tvirtai laiko mane apglėbęs. Trumpam pasijuntu saugi. Akimirkai išsivaduoju iš plieninių gniaužtų, norėdama pažvelgti jam į akis. Išgąsčio, tačiau tuo pačiu metu ir nuožmaus ryžto kupinas žvilgsnis patvirtina, jog su manimi – nelengva. Artėjant jų žingsniams, man padrąsinamai šyptelėjus, nieko nelaukę neriame pro langą... į tamsą...

Read More

Šiandien (lapkritis)

Skubūs mūsų žingsniai aidi šaltu plentu. Kraupus batų kaukšėjimas grindiniu pamažu mane ima vesti iš proto. Ausis užgula vis greitėjantys širdies tvinksniai. Rankų pirštų galiukus ima žnaibyti nekantrus šaltukas. Tvirtai suspaudžiu lūpas, kad kvėpavimas, pamažu virstantis klaikiu švokštimu, neišduotų mūsų čia esant. Kantriai statau kojas ir stengiuosi įsivaizduoti, jog tai tik kvailos lenktynės. Visai kaip vaikystėje: veidą iškreipiantys pasitenkinimo šypsniai ir mudviejų kalva, trumpam virtusi trasa. Viskas dabar šiek tiek kitaip, tačiau mes juk tie patys. Skuodžiame kiek įmanydami, tik laimę veiduose subjauroja panika.

Žingsnių gaudesys vis garsėja ir  priešais aš išvystų jų veidus. Susverdėju. Plaučiuose ima trūkti deguonies. Viduje kažkas apsiverčia, tačiau greitai nuveju iškilusį vaizdinį tolyn ir susitelkiu į ritmą, kuriamą mūsų sunkių batų. Neketinu leisti, kad mus imtų ir sučiuptų būtent dabar. Nemoku pasiduoti. Kova su savimi, savo baimėmis vis dar cirkuliuoja mano venomis.

Grįžteliu atgal, kad įsitikinčiau, jog mes kol kas saugūs, tačiau kažkas mane šiurkščiai sugriebia už rankos ir trūkteli į save. Mane įspraudžia į siaurą, tamsų akligatvį, į kurį vargu ar kada buvo pasukęs koks nusivylęs žmogėnas, ir trenkia į apleisto namo sieną. Užvaldžiusi stingdanti baimė trumpam atlėgsta, kai pamatau, kad tai tik jis. Tankiai sumirksiu stengdamasi sulaikyti besiveržiančias emocijas. Leidžiu sau nuklysti į tamsą ir įsivaizduoti, jog tai jau pabaiga. Pabudinęs mane iš apmąstymų, staiga jis pakelia ir prispaudžia pirštą prie lūpų, tikėdamasis, jog susivoksiu ir tyliai kiūtosiu šalia. Paklūstu, sulaikau kvėpavimą ir, žvelgdama į jo paklaikusias akis, imu laukti rytojaus...

Read More