To neįmanoma pamiršti

„Visada yra išeitis“, - mano ir taip netvarkingus plaukus šiaušia vėjas. „Visada yra kelias aukštyn“, - lėtai tipenu smėlėtu krantu klausydamasi raminančio jūros šniokštimo. Pastebiu, kaip sekundės dalį virpteli jo lūpos užbaigdamos mano nebylius apmąstymus: „Tik nereikia bijoti“. Man taip pažįstamam veide nuvilnija šelmiška šypsenėlė. Pirmą kartą suvokiu, nenorinti viso to pamiršti. Kad ir kiek kartų įtikinėčiau save, jog tik palikusi prisiminimus už savęs galėsiu drąsiai veržtis pirmyn, nuolat trokšiu ir vėl pajusti svaiginančią šilumą, kurią lydi praeities nuotrupos.

Žemas bosinės gitaros dudenimas praneša, jog vakaro gaiva džiaugiamės ne vieni. Nustembu, kaip greitai, tie patys malonūs šiurpuliukai, kartu su prisiminimais užvaldo visas mano mintis ir kūną. Elektrinės gitaros stygos aplink virpindamos orą groja mano sielai, o būgnų gaudesys nepaliaujamai kala ausyse. Jis šypsodamasis švelniai suima mano ranką ir patenkintas rodo į gatvės muzikantų grupelę, įsikūrusią neįprastoje vietoje. „Beprotybė “, - sušvokščia įsmeigdamas savo žvilgsnį į mane. Kad įsitikinčiau, jog tai – ne sapnas, ir ši laimės akimirka neištirps man užmerkus akis, giliai įkvepiu ir sau įsižnybiu. Jį tempdama iš paskos, pasileidžiu ristele palei jūros krantą, kojomis žarstydama smėlį. Džiaugiuosi galėdama jausti, išgirsti, paliesti visą tai, ką jau seniai svajojau išgrūsti iš galvos. Neapsakomas palengvėjimas užplūsta supratus, jog net paprasčiausios, sentimentaliausios akimirkos daro gyvenimą nuostabiu.

Įsupus muzikai pamenu ir žodžių nuotrupas, kurios visai neseniai privertė mane leistis į didžiausią nuotykį. Atsisėdu ant vėstančio smėlio ir įsiklausau į mane gaubiančią visumą. Jam klestelėjus priešais mane, sugaunu klaidžiojantį žvilgsnį ir ketinu prisiminti viską. „Drąsa – tai ne tik veržimąsis į priekį nepaisant jokių kliūčių. Tai – noras gyventi“, - žaižaruoja nurimusios bangos jam suėmus mane už rankų.