Stebiu, kaip virpteli jo akių
vokai, suplazdena tankios blakstienos, ir į mane sminga tyras, smaragdinis žvilgsnis.
Lėtai įkvepiu ir svarstau, kas nutiktų, jei visa tai paprasčiausiai pasibaigtų.
Suleidžiu sustirusius pirštus į jo juodus plaukus ir leidžiuosi paskandinama
minčių tėkmės. Žinau vieną - jei dingtų prasmė, siekiai, emocijos, išnyktų ir
jis. Puikiai suprantu, jog, kaip trofėjų, išeidamas, išplėštų ir manosios
sielos skiautelę, paleisdamas ją pleventi pavėjui. Jei pranyktų baimė,
kaustanti mane būnant šalia jo, nejusčiau nieko... Suvokimas mane pribloškia ir
pasiunčia kūnu nemalonius virpulius. Pirštų galiukais paliečiu jo skruostą ir
vis dėl to šypteliu, džiaugdamasi, jog galiu tai jausti.
Palaimingą tylą suplėšo
pasigirdęs gremėzdiškų žingsnių trepsėjimas, atsimušantis į laukujes duris. Nuostabiai
žalių akių mirksnis tampa budrus, kai nuo įtampos virpantį orą perskrodžia
atsargus tuksenimas. Trapi taikos minutė sudūžta į šipulius, ir aš galiu
prisiekti girdinti jo širdies dūžius. Beldimas į duris pamažu darosi nekantrus,
nepaliaujamai skardėja ir aštriai nutvilko mano kūną. Pašokdami ant kojų,
neramiai susižvalgome. Delną, kurį jis laiko tvirtai suspaudęs, ima keistai
dilgčioti. Nerimauju. Suprantu, jog jis jaučiasi taip pat. Vėlei nusprendžiu
bėgti. Nedvejodama žengiu prie atviro lango ir, į šalį nubraukusi gėlių
vazonėlius, užsiropščiu ant palangės. Žvelgiant į lauką, nejučia mano veidu
nuvilnija blankus šypsnis. Priešais – begalinė erdvė, nutvieksta vakarėjančios
saulės spindulių. Užmirštu viską aplink. Karšti blyksniai maloniai glosto ištiestas
į dangų rankas. Švelnus vėjelis lengvai blaško plaukų sruogeles aplink
išblyškusį veidą. Užsimerkiu ir traukiu į save nupjautos žolės kvapą, godžiai
stengiuosi išgirsti visas, net pačias slapčiausias, paukščių giesmes. Išskėčiu
rankas ir žengiu pirmyn...
Šaižus lūžtančių medinių durų
garsas priverčia vėl į jį atsigręžti. Apakinta šviesos ne išsyk pastebiu, jog
kambaryje kažkas ne taip. Jis stveria mane už rankos ir nutempia nuo palangės.
Svaja nutolsta. Liekame tik mudu. Besidaužanti širdis grasina išversti iš kojų,
todėl džiaugiuosi, kad jis tvirtai laiko mane apglėbęs. Trumpam pasijuntu
saugi. Akimirkai išsivaduoju iš plieninių gniaužtų, norėdama pažvelgti jam į
akis. Išgąsčio, tačiau tuo pačiu metu ir nuožmaus ryžto kupinas žvilgsnis
patvirtina, jog su manimi – nelengva. Artėjant jų žingsniams, man padrąsinamai
šyptelėjus, nieko nelaukę neriame pro langą... į tamsą...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą