Pasiimsiu kartu

Užgniaužia kvapą. Sunkiai kilojasi krūtinė. Netikėtai užklupęs, keistas jausmas varginančiai ilgai stengiasi iš plaučių išstumti paskutinius deguonies likučius. Čia jam nesiseka - aš juk pažadėjau kovoti.

Kovoti su viskuo. Savo baimėmis.

Jausmais, užvaldančiais kiekvieną sąmonės ir kūno lopinėlį.

Veiksmais ir žodžiais - kad tik jie liktų uždaryti giliai viduje.

Tačiau viskas vėl keičiasi, kai prieš save išvystu išraiškingą, gilų žvilgsnį. Vėsi vakaro gaiva apraizgo mus tvirtomis gijomis, verčiančiomis iš naujo pažvelgti į savo vidų ir apsvarstyti, nuo ko taip dažnai bėgame.

Kodėl bėgame?

Ar suprantame to tikslą?

Ar matome jo naudą?

AR MES NORIME BĖGTI?

Sustoju minutei ir pakeliu akis. Mūsų žvilgsniai susiduria, ir smaragdine spalva nusidažęs manasis pasaulis vėl pasvyra ir ima griūti.

Negaliu sustoti, nes krisiu, todėl išeidama pasiimsiu viską kartu. 

Read More

Prisiminimai

Kad ir kaip stengiamės juos ištrinti.

Kad ir kaip stengiamės juos pamiršti.

Niekada nepavyksta.

Kad ir kaip norėtumėme tai susigrąžinti.

Kad ir kaip norėtumėme, kad jie pasiliktų ir apgaubtų mus svaigia svajone.

Niekada to nebebus.

Pro mašinos lango stiklą lekia pasaulis. Lekiu ir aš, nesuvokdama, kas vis dėl to vyksta mano viduje. Širdis bando iššokti iš krūtinės, bet aš žinau, jog, jei tai liausis - krisiu. O keltis bus sunku.. Galbūt net neįmanoma.. Bandau įsivaizduoti, jog viso to priežastis - mano kvailas sentimentalumas ir naivumas. Tačiau jei tai suteikia egzistenciją, jei tai teikia norą gyventi toliau ir judėti į priekį, negi tai gali būti kažkas apibūdinamas šiais dviem žodžiais?

***

Netikėtai užvaldę prisiminimai, dabar apgaubia mane raminančia šiluma. Strykteliu iš automobilio ir atlošiu galvą, kad lietus galėtų lėtai sruventi mano veidu. „Supratusi, kokia tavo tamsioji pusė, lengviau atpažinsi šviesiąją“, - kužda jis.

Read More

...

Read More

Kiti

Aš tik trumpai. Tau neteks kapstytis tirštoje minčių lavinoje, nes aš tik noriu, kad žinotum, jog man tiesiog trūksta tavo žodžių ir nerealių minčių. Noriu, kad žinotum, jog vis dar vaikiškai laukiu tavo atsakymo į mano naivius kliedesius. Kad žinotum, kaip atrodo beprotiška iš tavęs kažko tikėtis...

Nesvarbu...

Tu turbūt (žinoma), pameni, kaip versdavai, ne tik mane, bet ir visus savo draugus elgtis kitaip, nei elgiasi dauguma. Skatindavai būti savimi ir tikėdavai mumyse paslėptu gėriu, kitoniškumu, kuris, tau padedant, netikėtai išsilaisvindavo, nustebindamas mus visus. Iki šiol nesuvokiu, kaip tau tai pavykdavo.. Ir dabar, kasdien matydama besikeičiančius prieš save žmones, daugybę siluetų, kurie kartais tampa tik praeiviais, pastebiu, jog trūksta tokių kaip tu, sektinų pavyzdžių, įrodančių, kaip klysta, bijančios parodyti tikrąjį save, asmenybės. Begalinis priešinimasis savo individualybei ir neaprėpiamas noras sutapti su minia, būti bandos žmogumi, dabar verčia visus kovoti prieš realybę, tikrą jausmą.

Nežinau, ar įmanoma pakeisti žmonių požiūrį ir įrodyti, jog visi mes - nuostabūs, nes esame skirtingi.

Juk taip malonu aplink save matyti patenkintus, pasitikėjimu savimi ir savuoju AŠ spinduliuojančius žmones. Tačiau juk visiems jiems atrodo, jog geriau būti vienu, taip? Baimė parodyti save, papasakoti visuomenei, jog darai kažką nerealaus, kažką gero ir tikrai įdomaus daugelį paprasčiausiai žudo. Tokios asmenybės man atrodo greitai silpstančios. Jos atrodo galingos, tačiau manau, jog viduje tikrai norėtų kažką pakeisti... Juk dusinti savo kitoniškumą nėra gerai? Juk nėra sunku suprasti, kad, būdamas kitoks, esi toks, koks ir turėtum būti? Sunkiau tai įrodyti darbais...?

Read More

Gaivus dvelksmas

Niūri, tačiau tuo pačiu nepaprastai jauki, vakaro skraistė vėl įsupa mane į savo verpetą. Ji pagriebia ir įtraukia į beprotišką sūkurį, kuris, mano laimei, tik lengvai svaigina, ir nesikėsina, milžinišku adrenalino pliūpsniu, išversti iš kojų. O iš kur gi adrenalinas? Mane juk supa vėsi, tamsios nakties uždanga...

Juoduojančiame, tirštame ore, kuris vos vos dvelkia cinamonu ir jo kvepalais, lengva panirti į sapną, tačiau išlieku budri. Laužo dūmai įsismelkia į mano odą ir plaukus. Karštos kavos puodelis vis dar garuoja mano sustirusiose rankose, o danguje pasirodo ištvirkęs mėnulis, suskumba blyksėti žvaigždės, tad užverčiu galvą aukštyn. Apsiblaususiais žvilgsniais perbėgame per išdykusius šviesulius ieškodami to vienintelio, kuris kartais vis stengiasi ištrūkti iš nuostabaus beribio skliauto. „Nuraškyčiau jas“, - balsas pasigirsta visai šalia manęs, todėl nė nesistebiu, kad krūpteliu. Įsivaizduoju net pašaipų šypsnį, degančių žalių akių žvilgsnį ir šaltą atodūsį, kutenantį mano kaklą. „Jeigu turėtum sparnus“, - mano nebylios mintys taip ir pasilieka tvirtai suspaustose lūpose. Ši ramybės ir atokvėpio akimirka man be galo svarbi, tačiau pasaulis, kurį sukūriau čia ir dabar, itin trapus. O trapus reiškia, jog jis tarsi plonyčio stiklo pilis, kuri prisilietus tik pirštų galiukais, ims ir subyrės. Sugrius kaip ir svajonės, viltys. Pastarųjų gali netekti, bet kokiu metu, bet kokioje vietoje, susvyravus mūsų įsitikinimams ar tiesiog pavargus kažkuo tikėti.

Tai galop tampa varginančia kasdienybe. Tie paklaikę žvilgsniai, sudaužytos svajonės, kaskart vėl atgimstančios realiam mūsų žygdarbiui. VARGINANTI KASDIENYBĖ, išsiskirianti tuo, jog ji skatina toliau kurti ateities planus ir statyti prieš save naujus tikslus. Svarbiausia, kad tai neįsivaizduojama antgamtine jėga stumia mus pirmyn, ir suklupus vėl padeda atsistoti, judėti toliau.

Read More