Įkyrus šaltukas žnaibo ne tik pirštų galiukus. Smelkdamasis ir savo gniaužtais šiurpindamas odą, jis stengiasi surakinti ir taip jau sužvarbusį kūną. Juokingiausia tai, jog jis man paprasčiausiai nerūpi. Mano dėmesio neatkreipia net lediniai oro kamuolėliai, kurie lėtai sklendžia aplink, su lyg kiekvienu mano kvėptelėjimu. Tylus niūniavimas, svaiginanti laiko tėkmė tirpdo mano sąmonę ir neleidžia susitelkti, grįžti į realybę ir prisiminti, kokiu tikslu aš čionai atvykau. Galbūt dėl to, jog saulė čia skaisčiau šviečia? Galbūt todėl, jog čia nėra žmonių, kurie savo niūriomis veido išraiškomis iškraipo tobulą kasdienybę? O galbūt dėl to, jog... Kodėl aš čia?
Su mane apvijusiu šaltuku grumiasi tyli melodija, versdama kraują toliau ramiai tekėti venomis. Tyli, tačiau su kiekvienu žvarbos pliūpsniu, regis, garsėjanti melodija, siekia mane išlaisvinti ir padėti suprasti, jog egzistencija, nėra taip jau blogai, kai turi dėl ko kovoti. Akimirkos blyksnį dedikuoju savo gyvenimą muzikai. Mąstau, jog meilė melodijai gali būti didžiausia mano nuodėme ir klaida. Arba geriausia, kas kada nors galėjo man nutikti.
Ilgai mintys klaidžioja.
Negaliu susitelkti ir vėlei svarstau, kodėl aš čia?
Kodėl MES čia?
O kodėl tu čia?
