„Turbūt tapau tuo abejingu šunsnukiu, kuriuo ir troškau būti. Tapau blogiausia savo versija, bet tu žinai - taip daug lengviau.“
Taip. Šie žodžiai begales naktų man pavertė tikru košmaru.
Taip. Žinau. Viską išjungti - lengva, paprasta ir neskausminga.
Netenki galimybės pastebėti pasaulio spalvų, šviesos...
Bet tai ir vėl verčia mane velniškai abejoti dėl savo įsitikinimų.
Galbūt tamsa ir yra tai, ko mums visiems reikia, o sunkūs šešėliai nėra taip jau blogai? Juk be juoduojančios bedugnės mes nepastebėtume šviesos blyksnio? Be skausmo, nejustume džiaugsmo..
Sustokime. Viską išjunkime. Tapkime šaltomis it ledas personomis ir galbūt mes pagaliau suprasime, kaip svarbu yra...
***
Įgudusiu judesiu ilgais pirštais suimi tarp dantų smilkstančią cigaretę ir nuspriegi nuorūką priešais save. Stebiu kaip tamsoje skaidosi paskutinis dūmų kamuolys ir nekantriai laukiu tolesnių tavo pasisakymų. Nors stoviu visai šalia, tarp mūsų tvyro nejauki tuštuma, kuri, net neabejoju, privalėjo būti užpildyta kažkieno mintimi. Stoviu tvirtai suspaudusi lūpas, mat esu įsitikinusi, jog būtent tu turi mūsų pokalbį baigti ypatinga idėja.
Deja. Po akimirkos matau tik tavo juodą siluetą, tolstantį ir galiausiai palengva nykstantį prietemoje.
Nesu tikra, jog tai apskritai buvo pokalbis.
