Krūpteliu, kai garsus variklio kriokimas pažadina mane iš apmąstymų. Nerimastingai sukandu dantis ir net prisimerkiu, aplinkui cypiant padangoms ir žvarbiam orui švilpiant pro ausis. Krūtinėje be perstojo daužosi paklaikusi širdis. Svarstau, ar noriu čia būti. Uždavus sau vienintelį klausimą: ar sugebėsiu pagaliau įrodyti savo ryžtą, nugara perbėga šiurpuliukai. Laikui nepaliaujamai bėgant į priekį darėsi vis sunkiau pamiršti ir palikti praeityje tai, dėl ko gyvenau. Būtent todėl, norėdama save įtikinti, jog niekas dar nebaigta, stoviu ant „bedugnės krašto“ ir lūkuriuoju laukdama prisiminimų pliūpsnio. Keleri metai praskriejo palikdami didžiulę skylę mano sieloje, todėl, kaip beviltiška narkomanė, savo kvailiausiu poelgiu tikiuosi viską susigrąžinti ir užgydyti ramybės neduodančią žaizdą. Privalau bandyti tam, kad nejusčiau vis stiprėjančio fizinio skausmo, galinčio bet ką parblokšti ant kelių. Suprantu norinti tik vieno - surasti kelią ir vėl pajusti beprotybę, jausmą, kuris kaip įspūdinga kibirkštis stumdavo į priekį ir primindavo, dėl ko turėtume būti dėkingi.
Akimirkai viskas nuščiūva. Užmerkiu akis ir įkvepiu norėdama pajusti mane supančią aplinką, išgirsti menkiausią garselį...
Šypteliu ir tvirtai žengiu šlapiu asfaltu. Viskas priklauso tik nuo manęs. Įsivaizduoju, kaip kiekvieną kartą, stengiantis pajudėti, į mane lekia viskas, ko taip apdairiai vengiau. Nesvarbu.
Džiaugiuosi vildamasi, jog priėmiau teisingą sprendimą. Mąstau, kad svarbiausia - svajonė ir tikslo siekis. Svarbu - noras kažką nuveikti.
Dabar karšta laimės banga kone išverčia mane iš kojų. „Liepsna mano krūtinėje įkaista iki baltumo, pasklinda po visą kūną iki pat pirštų galiukų. Ji lydo kaulus; uždega odą; aš esu saulė; virstanti supernova.“
„citata“ - Rick Yancey „Penktoji banga“
