Bandau suregzti keletą sakinių iš manęs pasityčioti besistengiančiame, nuodėmingai baltame popieriaus lape. Vargu ar tai gerai, nes žodžiai vis stringa gerklėje net tuomet, kada trokštu mintis, kurias tikiuosi užrašyti, ištarti balsu. Kurį laiką tiesiog sėdžiu užsikniaubusi virš sąsiuvinio tvirtai sučiaupusi lūpas ir, galbūt iš pykčio ar įtampos, sukandusi dantis. Laukiu. Viliuosi. Kad ir kiek mūza gundo užpildyti tuštut tuštutėlius puslapius, viskas lieka manyje... „Tvirtai it durimis užrakinti žodžiai, lieka manyje“, - lyg prisimenu tavo žodžius.
Nusprendžiu tiesiog pamąstyti, patylėti...
Tačiau mintys kaskart kūnu siunčia vis stipresnę elektros iškrovą. Aukštyn traukiantis emocijų burbulas retkarčiais mane taip ir palieka kabėti ore, neleisdamas kojomis siekti tvirtos žemės. Galbūt tada taip neįprastai sielą ima kutenti jaudulys ir baimė nukristi.. Arba siaubas dėl to, jog gal daugiau jau nepakilsiu. Atrodo, laikausi netvirtai, tačiau mėgaujuosi kiekvienu to tikro jausmo pliūpsniu. Tai - tikrai nėra blogai, kuomet kasdienybė įgrista taip, kad iš nevilties norisi rėkti..
Tiesiog pamąstyki...
Jei laikui bėgant ši tvirta, tačiau tuo pat metu trapi priklausomybė pamažu tave imtų vystyti plonytėmis švytinčiomis gijomis, galbūt austomis optimizmu, grožiu ar melodija... Kaip elgtumeisi? Stengtumeisi ištrūkti? Pabėgti? Sutraukyti, perplėšti grandines ir vaduotis atiduodamas tam visas sutelktas jėgas? Ar išdrįstum vyti nuo savęs demonus, kurie tau mielesni už karčią tikrovę?
„Pažvelk į muzikanto sielą.
Tik nepasiklysk, angele“.
Tavo perspėjimas nebuvo toks svarbus.
