Nurimk. Užmerk akis ir įsiklausyk. Ne, nesijuok, nekikenk - viskas rimta.
Kai tai skaitysi aš veikiausiai vėl būsiu apsėsta naujos manijos ir supančiota naujų priklausomybių.
Pameni? Kaip visad.
Ar aš pasitaisysiu? Niekad.
Tiesą sakant, tu paskatinai neišsižadėti savęs, o tave supančius žmones tikinai neprarasti tos dalelės, kuri asmenybes daro skirtingomis ir išskirtinėmis. Kai melsiesi svetimai nakčiai, prašau, nepamiršk ir savęs. Žinok, kad tavo entuziazmo, užkrečiamos energijos neturi niekas, kad ir kaip velniškai gerai atrodytų. O aš štai ką pasakysiu..
Ilgą laiką be perstojo, tačiau nejučiomis svarsčiau, jog prabėgus tam tikram laikotarpiui mums kažko trūks. Rutiną suplėšę įpročiai, nedideli, bet ypatingi darbai vedę keliu tobulėjimo link, po kelių sekundžių, valandų, dienų, savaičių, mėnesių arba paprasčiausiai metų, bus užmiršti. O tada, kankinami keisto jausmo, jog kažkurie patyrimai taip ir liks nostalgija dvelkiančiais išbandymais, suprasime, jog jie mums buvo beprotiškai svarbūs. Ir svarūs. Vienos ar kitos dienos iššūkiai.. Negaliu apsakyti, ko aš taip naiviai ir vaikiškai pasiilgsiu - mintis apie ateitį kartais išties baugina, nes puikiai žinome, kaip sekanti diena geba greitai ir negailestingai griauti planus - visus iki vieno, kol lieka plynas laukas. Tuomet jau stovime drebančiomis rankomis ir drėgnomis nuo išdavikių ašarų akimis, giliai įkvėpę bandome vėl kažką kurti, statyti, lipdyti. Pats žinai, jog tai nėra lengva..
Kai vieni dalykai liks už mūsų - apleisti, bet jokiu būdu neužmiršti - mus vėl svaigins nauji potyriai, žmonės, kiti balsai, vietovės.. Jei pasiseks - laimingai viską ištversime džiaugsimės gyvenimu ir judėsime pirmyn leisdami viskam keistis. Na, o ėmus kažkam tave vesti iš proto, pokyčiams sujaukus nusistovėjusią tvarką - nepamiršk, jog gali šokti, šėlti iki nukritimo. Nelogiška? Pabandyk.
Ar pameni?
