Labas. Aš vis dar čia. Kaip visada trumpai, todėl tikiuosi, jog perskaitysi.
Varčiau senas knygas, tuos šiugždančius, laiko nuglostytus, iškraipytus puslapius.. Rankose laikiau ir laiškus, kurių tu negavai, kuriuos aš pati troškau užversti, palikti, užmiršti, bet taip ir nepajėgiau išmesti. Akimis vėl bėgau per puikiai pažįstamus žodžius, užrašytas mintis, tikėdamasi, jog bent taip sulauksiu tavojo atsakymo. Šalia manęs gulėjo numesti laiškai persisunkę tavo asmenybe, išmone, įžvalgomis ar paprasčiausiai mintimis.. Galėjau prisiekti, jog tuose nelemtuose popiergaliuose mano idealai vijosi su tavaisiais.
<...> „laimei, mes esame - tai, ką mylime, o ne - tai, kas myli mus. Jei visi taip galvotume, būtume daug laimingesni“, - skardus juokas.
„Tarp tavęs ir manęs skirtumas tas, jog išmokai funkcionuoti viena. Jauti tą tuštumą, tačiau ji tavęs nebejaudina, neskandina.. Kad užpildytum šią juodąją skylę, kaip ir bet kuris gyvas organizmas, trauki žmonių link. Nepažįstamųjų.“
„Įpratome visiems kartoti, jog viskas gerai, nors viduje griūname. Kartok „išjunk tai“, pamiršk emocijas tol, kol įtikėsi, kad tai įmanoma. Kol tapsi abejingu šunsnukiu.“
„Tu nepasensi tol, kol tave bus galima vėl iš naujo įsimylėti.“
„Dievinam riziką, kad išliktumėm ištikimi savo idealams.“
„Tu - blogas žmogus.
Kodėl?
Velniškai man patinki.“, -
skardus juokas.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą