Sėdžiu rankose netvirtai spausdama rašiklį - pirmąsyk po ilgo laiko tarpo bandau savo mintis dėstyti tuščiame sąsiuvinio lape. Popierius - languotas, tiesa. Nesu matematikė, tačiau būtent tokie lapai saugo giliausias mano mintis. Barbenu pirštais į stalą - kiek nejaukiai jaučiuosi po šitiek mėnesių skrebendama kažką realiame popieriuje. Mano juodraščiu, švarraščiu ir, regis, dienoraščiu tapo baltas lapas kompiuterio ekrane. Pripratau ir prie šaltų klaviatūros klavišų. Bet sentimentai - ne tik čia, ne tik giliai krūtinėje, sentimentai - kiekvienoje kūno ląstelėje, kiekviename proto kampelyje. Kol žmonės mena triukšmingą Naujųjų metų pradžią aš mąstau kaip čia nenuskambėjus banaliai pasakojant, kokia iš tiesų ta pradžių pradžia.
Intriguojanti, bet vis vien sentimentali.
Kelionė per kiekvieną blyksnį laimės, laisvės, džiaugsmo, skausmo, liūdesio. Per kiekvieną ašaromis aplaistytą degančią prarają vėl ir vėl. Vis dar stebiuosi, kaip aš tebestoviu, teberašau, tebetikiu, kad rytojus išauš toks, kokio ir laukiu. Pameni, sakei, kad bus gerai. Ir buvo. Buvo taip, kaip norėjom. Žinojai, kad krisiu, klyksiu iš skausmo, kelsiuosi ir vėl visa tai kartosis, kol ateis rytojus. Geresnis.
Toks, kokio laukiu.
Žinai, kokiam skaičiui žmonių dabar turėčiau padėkoti ta proga? Pirmiausia tau, už tai, kad buvai ryškiausiu metų įvykiu, kad susprogdinai kažką viduje ir jau metai iš metų tampi priežastimi atsikelti.
Kvailystė.
Antra, Jiems - tie kurie plėšė perpus, draskė sielą, trypė širdį, tapo pabaisomis, vedusiomis klystkeliais, tapusiais mano pagrindiniais narkotikais, bet galop laikiusiais už rankų ir neleidusiais pasiduoti. Tebūnie, tai bus mano muzika. Tūkstančiai žodžių, tekstų, dainų, susipynusių į vieną - mūsų jaunystės himną, kurį plėšėme kartu. Dainavome, šaukėme iki užkimimo. Vis dar tebedainuojame. Nes niekas taip nejaučia, kaip jaučiame mes.
