Nors šaltukas, rodos, įkyriai ima žnaibyti pirštų galiukus ir vytis palei basas kojas, cigaretės migloje vis dar šoka juodos sielos - jaunos širdys. Sklendžiant žole pradedu galvoti, jog šiandien tamsa taip ir nesibaigs, o kurtinanti melodija perplėš viską pusiau. „Juoda naktis priglobs ir vienišus, ir sudaužytus“, - toptelėjo, jog būtent tokie ir būtų tavo žodžiai man, ėmus garbinti naktį. Ir dar patikintum, kad taip ji visus tik padarys visus laimingais. Traukiant į plaučius cigarečių dūmus ištvirkęs mėnulis bus tas, kuris nelyg Stokholmo sindromas, šokdins nakties vaikus ir, suteikęs šansą nusiskandinti mirtiname transe, privers besąlygiškai paklusti.
Aš gi sakiau, kad naktis, tamsa ir muzika yra narkotikai.
Juoda juoda juoda naktis.
Prisimerkiu ir vėstančiam vakaro orui skleidžiantis aplink jaučiu, kaip mane užpildo tamsi melodija, tirštas balsas ima varyti iš proto. Ritmas pulsuoja kiekvienoje kūno dalelėje.
