Pamenu, kai iš visų jėgų stengiausi apie tave negalvoti ir nepasiduoti traukai, abipusiam ryšiui, kuris hipnotizavo mane kaip vaiką, siekiantį kažko neatrasto ar naujo. Juk tikėjau esanti ištikima sau ir savo idealams.. Pastarieji pasirodė esantys nieko verti, iki tol, kol nepasidaviau jėgai verčiančiai pasielgti neapgalvotai...
Tačiau atvedusiai čia, kur ir turėčiau būti.
Kur nebūčiau pagalvojusi, jog galėsiu turėti ateitį.
Čia, kur galiu jaustis savimi ir nemąstyti, ką apie tai pagalvos kiti.
Žinoma, tu manęs turbūt nepameni, apie mane net negalvoji, tačiau norėčiau dar kartą pasimatyti ir pažiūrėti į tavo akis, kuriose atradau bedugnę, skausmą, neviltį, o kartu ir sėkmę bei visą visą pasaulį, tokį neaprėpiamą bei nuostabų. Trokštu pasakyti, kaip dažnai ir vėl turiu tavo atvaizdą susikurti mintyse, kad prisiminčiau, jog tai išties yra mano kelias, kad prisiminčiau tavo žodžius, kaskart įkvepiančius vis labiau.
Kad galėčiau padėkoti už tai..
O galbūt tiesiog vėl įsikniaubti į tavo krūtinę, nes tavųjų kvepalų aromatas taip vesdavo iš proto..
