Skandinu savo skausmą knygų puslapiuose - naujų, dar kvepiančių spaustuvės dažais, senų, persisunkusių istorija, galbūt net įsisenėjusia melancholija. Stebiuosi, kad tai šiek tiek padeda atplėšti mintis nuo iš proto vedančios egzistencijos. Audros, uraganai, kurias pastaruoju metu nešiojuosi viduje, aprimsta ir leidžia kurį laiką pasimėgauti palaiminga ramuma, neįprasta man nesvarumo būsena.
Būna, jog liepsna įsiplieskia žaibiškai, neturėdama jokio tikslo, tačiau esti tokia pat pavojinga ir naikinanti viską aplinkui kaip ir pats žmogiškumas.
Pameni, kuomet mąsliai tyrinėdamas mano veidą stengeisi įžvelgti akyse spragsinčius velniūkščius, kurie kurstė elgtis neapgalvotai ir kvailai?
Išmokei mane suprasti, kuomet esu neteisi, tačiau tai taip ir neapsaugojo manęs nuo skaudžių patirčių, siekiančių sutraiškyti viską, kas liko viduje..
Tačiau, laimei, sustabdei, kuomet pastebėjai keliskart įdrėkstą sielą. Tiesei pagalbos ranką svetimiems, galbūt šešėliams iš praeities, artimiems, gal ne taip skaudinantiems, tuomet didvyriškai žiūrėjai man į akis ir privertei patikėti, jog yra dėl ko gyventi,
Ar pats nesusinaikinai?
Tyli melodija raizgosi aplink mano pirštus, sielą, smegenis... Stebėdamas erdvę priešais skambini senuoju pianinu ir, rodos, veltui stengiesi grįžti į „čia ir dabar“.
Nes tokia būsena paprasčiausiai neegzistuoja.
„Čia ir dabar“.
„Bet ir ne ten“, - pirštams vis dar bėgiojant klavišais prunkšteli ir sukikeni.
Grįžtu geriau prie senųjų demonų. Tų, kurie ne taip skaudino.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą