Tik noriu priminti, paprieštarauti...

Brūkštelsiu tik trumpai... Pasistengsiu nedaugžodžiauti, tačiau...

Ar pameni mūsų pokalbį apie įkvėpimą? Na juk žinai, tąsyk, kai bandei mane įtikinti, jog skausmas įkvepia? Neabejoju, jog to tikrai nepamiršai. Neseniai mąsčiau, apie tavo žodžius, kuriuos net nesusimąstęs man išrėžei: „tik tada, kai skauda giliai širdyje, suvoki, jog tau beprotiškai reikia išsirėkti“. To aš niekaip negalėjau išmesti iš galvos. Tąkart man priminei gyvenimo prislėgtą kunigą Liudą Vasarį iš mane ypatingai sužavėjusios knygos „Altorių šešėly“. Neįstengiau paprieštarauti šiai iškeltai minčiai ir paneigti, kaip man atrodo, tavo tvirtus įsitikinimus. Juk aš puikiai suprantu, jog kenčiantysis galėtų imtis bet ko, kas tik padėtų užmiršti skausmą. Tikiu, jog tokiu būdu jau ne kartą gimė nepaprasti meno šedevrai. Tačiau man ramybės neduoda paprastutis klausimas. Aš tik noriu suprasti, ar laimingas žmogus nesugeba kurti? Ar džiaugsmas išties turi galios aptemdyti protą ir užkirsti visus kelius į sėkmingą kūrybą? Būtent dėl šios, visą laiką mano pasąmonėje kirbančios abejonės, šiandien veikiausiai iškart nesutikčiau su tavo išsakyta nuomone. Jausmai - ne tik skausmas ar laimė, bet ir baimė, neviltis, palaima, jaukumas - bet kada netikėtai gali mestelėti tau puikią idėją iš kurios tu galėtum padaryti kažką tikrai ypatingo. Tau tereikia sugebėti aptikus savo mūzą, kad ir menkiausiame mažmožyje, nepaleisti jos ir...

O kas tavo tikroji mūza?