Šešėliai

Sunkiai kilojantis krūtinei suskumbu apsidairyti. Vos praplėšusi užmiegotas akis, suprantu, jog man ši vieta nepažįstama. Nepasirodžius nė vienam gyvam padarui, nekrepštelėjus nė menkiausiam vėjeliui, atpalaiduoju įtemptus raumenis. Sutrinku, kai pastebiu, jog stoviu viduryje į tolį besidriekiančio kelio. Baugioms migloms raizgantis palei mano kojas imu drebėti. Šaltis įsiskverbia į kiekvieną mano kūno lopinėlį, apipina kaulus, kėsinasi mane sunaikinti iš vidaus, todėl pasileidžiu bėgti. Sunkūs mano žingsniai vėlei dunksi šaltu asfaltu, tačiau užplūdusi panika šįsyk atrodo kitokia. Mane apgaubia visai jai priešingas jausmas, suteikiantis daug daugiau jėgų nei iki šiol. 

Nusprendusi, kad tai - tik į gerą, suvokiu, jog šįkart niekam paprasčiausiai neleisiu kontroliuoti savęs ir savo emocijų. Tebūnie tai tarsi pažadas, kurį kruopščiai stengsiuosi įgyvendinti.

Jie skuosdami iš paskos taip pat nepriverčia pasijusti beviltiška. Nors troškus alsavimas ir grasina mane įtraukti, bėgu taip, jog pavyti mane prireiktų visų visatos jėgų. Šešėliai stumia ir skatina bėgti tolyn, nesidairant į praeitį, neieškant klaidų, kurių jau negalėsiu ištaisyti. Jie savotiškai verčia galvoti apie geresnį rytojų...