Dviem didžiuliais šuoliais aplenkiu iš visų jėgų šalia manęs skuodžiančią mergaitę. Skrieju tolyn taip, jog beveik nejaučiu tvirtos žemės po savo kojomis. Šis jausmas, žinoma, neapsakomas. Tai tarytum akimirka, kai tave negrįžtamai įsupa palengvėjimo banga. Jai tvirtai suėmus tave į glėbį žinai, jog dabar galėtum įkopti į aukščiausią kalną, šokti nuo stačiausio skardžio ar tiesiog rėkti iš visų plaučių taip, kad aplink visi nuščiūtų, ir šiuo momentu galėtum dalintis tik su savimi. Kai kam ši akimirka gali reikšti išsivadavimą, o kai kam - ryžtą pagaliau drąsiai išlementi keletą nerišlių sakinių įdėmiai tavęs besiklausančiai auditorijai. Bet kokiu atveju - tai pergalė.
Kai vis dar nepaliaujamai lekiu kalva žemyn, sunkiais batais dunksėdama žvyruotu takeliu, dabar jau mąstau apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Tik pamanykit, jeigu aš būčiau ta mergaitė, kurios apskritą veidelį gaubia šilkinės garbanos, ir sustojusi, lygiai taip pat kaip ir mažoji mano palydovė šią akimirką, tiesčiau rankas, siekdama jo supratingo žvilgsnio. Galbūt naiviai, vaikiškai galėčiau pasijusti laimingiausiu pasaulyje vaiku? O kas būtų, jei aš suprasčiau, kad esu laiminga čia ir dabar?
Jis stveria man už peties ir sustabdo, sujaukdamas besikuriančias mintis. Negaliu patikėti, jog ir mano kojos tikrai pakluso šiam nereikšmingam gestui. Išties buvo užtikrinta, jog mane galėtų sustabdyti nebent griūvantis dangus. Ilgesingais žvilgsniais tenka palydėti takeliu tolyn šuoliuojančią mergaitę. Tik dabar pajuntu, jog man ėmė trūkti kvapo ir mano besikilnojančioje krūtinėje nuo pernelyg smarkaus švokštimo daužosi širdis. Jaučiu, kaip ima linkti kojos, tačiau neketinu sustoti. Pamenu, jog jei sustosiu - krisiu.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą