Sugniaužiu kumščius ir drebančias rankas prispaudžiu prie šonų. Mus įsupęs adrenalinas, matyt, dar nespėjo išsisklaidyti, todėl prieš akis keistai žėravo įsielektrinęs oras. Buvo galima justi, kaip įtampa savo geležiniais gniaužtais iš plaučių pamažu stumia deguonį. Sustirusiais pirštais susirandu jo ranką. Tvirtai įsitikinusi, jog žengusi kelis žingsnius nesuklupsiu, pajudu. O galbūt tik man taip atrodo? Gal tik mano laki vaizduotė bando mano jėgas ir piešia nebūtus dalykus? Vis dar stoviu, tvirtai įsikibusi į jo ranką, ir šaltomis akimis stebiu tolį. Mąstau, jog kol esame nedidukės žemės dulkės, mūsų didžiausi planai tampa tokie menki ir nereikšmingi, jog kartais norisi paprasčiausiai viską mesti... Horizontas, kurį stebime apsiblaususiomis akimis, rodos, nepasiekiamas, toks, kaip ir mūsų svajonių išsipildymas.
Jis spusteli mano ranką priversdamas atitokti. Šis padrąsinamas gestas prablaivina aptingusią, pesimizmu apsivijusią sąmonę ir nebyliai kviečia veikti.
Sukaupę jėgas, be didesnių pastangų einame į priekį. Žingsniai darosi vis lengvesni, širdis nesiveržia iš krūtinės, rankos jau nedreba... Kaip paklaikę nebėgame ir nuo praeities šešėlių, kurie kiekviename posūkyje kėsinosi nusinešti mūsų gyvybes. Įsielektrina ne tik oras aplinkui, bet ir mūsų žingsniai. O tarsi pelnytas atokvėpis, ši akimirka mums atneša vien begalinį palengvėjimą, nes dabar suvokiame, jog savo jėgomis ir dideliu noru vis dėl to galime įveikti bet ką. Jausdamiesi visagaliais, mažyčiais žingsneliais artėjame link horizonto. Šypsenoms praskaidrinus mūsų niūrias minas, įsivaizduojame, kaip mūsų gyslose pulsuoja didžiulė jėga.
Nes mes galime viską..
Nes TU gali viską..
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą