Lietus permerkia kiekvieną mano rūbų lopinėlį, tačiau, mano nuostabai, šypsena vis dar plevena veide. Jaučiuosi ypatinga ir net netvarkingi, vėjo sušiaušti plaukai, nepriverčia mano nuotaikos subjurti taip, kaip paniuro ši saulėta diena. Visi ateities planai, kuriuos kūriau ir lipdžiau iš mažyčių gabalėlių, šiuo metu visai išnyko, neteko prasmės, o sunkus slogutis, iš sielos išstumdamas nerimą, ištirpo. Neabejoju, jog jei kas nors šiuo metu manęs pasiteirautų apie didžiausią svajonę, kurios įgyvendinimo turėčiau siekti, paprasčiausiai neturėčiau ką atsakyti. Kiekviena akimirka man - jau išsipildžiusi svaja.
Gaivinantis lietutis lengvai srovena mano plaukų sruogomis ir kapsi ant blakstienų. Jis, ilgą laiką įdėmiai mane stebėjęs, dabar jau nebesitvardo ir ima kikenti. Man vis stengiantis kilstelėti iki žemės besidriekiančią suknią, kad ši neišsipurvintų pavasario balose, lengvas krizenimas užsidega spindinčiu šypsniu. Dabar kone iki ausų išsišiepiu ir aš, įsivaizduodama, jog situacija, su šalia stovinčia peršlapusia mergina, bandančia išgelbėti suknelės kraštelį, išties komiška. Juk tikinau, jog dabar menkiausias mažmožis tiesiog neteko svarbos...
Jis apgaubia mano pečius savo švarku ir paduoda ranką išblaškydamas besikaupiančias mintis. Dėkinga stveriu jam už parankės ir, blausiai švytint gatvių žibintams, slenkant sutemoms, patraukiame duobėtu keliu.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą