Niūri, tačiau tuo pačiu nepaprastai jauki, vakaro skraistė vėl įsupa mane į savo verpetą. Ji pagriebia ir įtraukia į beprotišką sūkurį, kuris, mano laimei, tik lengvai svaigina, ir nesikėsina, milžinišku adrenalino pliūpsniu, išversti iš kojų. O iš kur gi adrenalinas? Mane juk supa vėsi, tamsios nakties uždanga...
Juoduojančiame, tirštame ore, kuris vos vos dvelkia cinamonu ir jo kvepalais, lengva panirti į sapną, tačiau išlieku budri. Laužo dūmai įsismelkia į mano odą ir plaukus. Karštos kavos puodelis vis dar garuoja mano sustirusiose rankose, o danguje pasirodo ištvirkęs mėnulis, suskumba blyksėti žvaigždės, tad užverčiu galvą aukštyn. Apsiblaususiais žvilgsniais perbėgame per išdykusius šviesulius ieškodami to vienintelio, kuris kartais vis stengiasi ištrūkti iš nuostabaus beribio skliauto. „Nuraškyčiau jas“, - balsas pasigirsta visai šalia manęs, todėl nė nesistebiu, kad krūpteliu. Įsivaizduoju net pašaipų šypsnį, degančių žalių akių žvilgsnį ir šaltą atodūsį, kutenantį mano kaklą. „Jeigu turėtum sparnus“, - mano nebylios mintys taip ir pasilieka tvirtai suspaustose lūpose. Ši ramybės ir atokvėpio akimirka man be galo svarbi, tačiau pasaulis, kurį sukūriau čia ir dabar, itin trapus. O trapus reiškia, jog jis tarsi plonyčio stiklo pilis, kuri prisilietus tik pirštų galiukais, ims ir subyrės. Sugrius kaip ir svajonės, viltys. Pastarųjų gali netekti, bet kokiu metu, bet kokioje vietoje, susvyravus mūsų įsitikinimams ar tiesiog pavargus kažkuo tikėti.
Tai galop tampa varginančia kasdienybe. Tie paklaikę žvilgsniai, sudaužytos svajonės, kaskart vėl atgimstančios realiam mūsų žygdarbiui. VARGINANTI KASDIENYBĖ, išsiskirianti tuo, jog ji skatina toliau kurti ateities planus ir statyti prieš save naujus tikslus. Svarbiausia, kad tai neįsivaizduojama antgamtine jėga stumia mus pirmyn, ir suklupus vėl padeda atsistoti, judėti toliau.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą