Prisiminimai

Kad ir kaip stengiamės juos ištrinti.

Kad ir kaip stengiamės juos pamiršti.

Niekada nepavyksta.

Kad ir kaip norėtumėme tai susigrąžinti.

Kad ir kaip norėtumėme, kad jie pasiliktų ir apgaubtų mus svaigia svajone.

Niekada to nebebus.

Pro mašinos lango stiklą lekia pasaulis. Lekiu ir aš, nesuvokdama, kas vis dėl to vyksta mano viduje. Širdis bando iššokti iš krūtinės, bet aš žinau, jog, jei tai liausis - krisiu. O keltis bus sunku.. Galbūt net neįmanoma.. Bandau įsivaizduoti, jog viso to priežastis - mano kvailas sentimentalumas ir naivumas. Tačiau jei tai suteikia egzistenciją, jei tai teikia norą gyventi toliau ir judėti į priekį, negi tai gali būti kažkas apibūdinamas šiais dviem žodžiais?

***

Netikėtai užvaldę prisiminimai, dabar apgaubia mane raminančia šiluma. Strykteliu iš automobilio ir atlošiu galvą, kad lietus galėtų lėtai sruventi mano veidu. „Supratusi, kokia tavo tamsioji pusė, lengviau atpažinsi šviesiąją“, - kužda jis.