Šiandien (lapkritis)

Skubūs mūsų žingsniai aidi šaltu plentu. Kraupus batų kaukšėjimas grindiniu pamažu mane ima vesti iš proto. Ausis užgula vis greitėjantys širdies tvinksniai. Rankų pirštų galiukus ima žnaibyti nekantrus šaltukas. Tvirtai suspaudžiu lūpas, kad kvėpavimas, pamažu virstantis klaikiu švokštimu, neišduotų mūsų čia esant. Kantriai statau kojas ir stengiuosi įsivaizduoti, jog tai tik kvailos lenktynės. Visai kaip vaikystėje: veidą iškreipiantys pasitenkinimo šypsniai ir mudviejų kalva, trumpam virtusi trasa. Viskas dabar šiek tiek kitaip, tačiau mes juk tie patys. Skuodžiame kiek įmanydami, tik laimę veiduose subjauroja panika.

Žingsnių gaudesys vis garsėja ir  priešais aš išvystų jų veidus. Susverdėju. Plaučiuose ima trūkti deguonies. Viduje kažkas apsiverčia, tačiau greitai nuveju iškilusį vaizdinį tolyn ir susitelkiu į ritmą, kuriamą mūsų sunkių batų. Neketinu leisti, kad mus imtų ir sučiuptų būtent dabar. Nemoku pasiduoti. Kova su savimi, savo baimėmis vis dar cirkuliuoja mano venomis.

Grįžteliu atgal, kad įsitikinčiau, jog mes kol kas saugūs, tačiau kažkas mane šiurkščiai sugriebia už rankos ir trūkteli į save. Mane įspraudžia į siaurą, tamsų akligatvį, į kurį vargu ar kada buvo pasukęs koks nusivylęs žmogėnas, ir trenkia į apleisto namo sieną. Užvaldžiusi stingdanti baimė trumpam atlėgsta, kai pamatau, kad tai tik jis. Tankiai sumirksiu stengdamasi sulaikyti besiveržiančias emocijas. Leidžiu sau nuklysti į tamsą ir įsivaizduoti, jog tai jau pabaiga. Pabudinęs mane iš apmąstymų, staiga jis pakelia ir prispaudžia pirštą prie lūpų, tikėdamasis, jog susivoksiu ir tyliai kiūtosiu šalia. Paklūstu, sulaikau kvėpavimą ir, žvelgdama į jo paklaikusias akis, imu laukti rytojaus...