„Tai buvo mano pasaulis. Jame aš nebijojau tamsos“, - vos girdėjau tyliai ištartus jos žodžius. Gerte gėriau į save visas jos išsakytas mintis, tačiau tuo pat metu mane bejėgiškai graužė sąžinė - taip ir nesugebėjau išlikti nuošalyje. Negalėjau nieko padaryti, beprotiškai troškau girdėti jos balsą, norėjau būti šalia ir žinoti, jog ji egzistuoja. Jog aš egzistuoju. Niekados taip ir nesupratau, kodėl turėčiau tai pamiršti ir likti tik stebėtoju visų jų gyvenimuose. Nors, taip, žinojau, tačiau neįstengiau suvokti, dėl ko negalėčiau tam priešintis. Turiu omeny kovą prieš nustatytą tvarką. Juk visi turi galią siekti savo tikslų. Tai mane visuomet ir žavėjo - jie turėjo galią svajoti.
Purvina rausva padangė praneša nelaimę. Gali pajusti smūgį, išgirsti šūvį, išvysti šaltą blyksnį netikėtai perskrodžiantį šaltį. Gali pajusti, kaip žemė ima slysti iš po kojų, išgirsti vienišą stūgsmą ar net išvysti praeities šmėklą. Bet kas gali nutikti tuomet, kai padangė aptemsta, juodindama net slapčiausias tavo mintis. Neabejoju, jog jauti, kaip keistas nerimas apsupa tave tiršta tamsos gija, o giliai viduje lėtai kerojasi panika. Tu žinai, jog gali nutikti bet kas. Ir tai nutiks. Tau tereikia laukti.
Tačiau aš jaučiau tik žvilgsnį. Tolimą.
Suprantu, kad vėlei skrajoju neįžengiamų minčių klodais, todėl tik tvirčiau įsisupu į jaukų paltą, galvodama, jog jis nė kiek neapsaugo nuo šalčio, bandančio įsiskverbti net į sąmonę.
Klesteliu ant vienišo suoliuko ūkonose paskendusiame parke. Kai netikėtai apima mieguistumas, galvoju, jog ne taip jau blogai leisti svaigiam sapnui nešti tave tolyn laiku ir palengva tirpdyti akimirkoje. Šį kartą ir aš nusprendžiau leisti pailsėti iš nuovargio besimerkiančioms akims, virpančioms nuo jaudulio rankoms ir begalybės įspūdžių svorio jau neatlaikančioms mano kojoms. Tiršta tyla apgaubia nuvargusius pečius ir po truputį smelkiasi į sąmonę, už ką turiu jai būti dėkinga, nes trokštu tamsos. Trokštu nebegirdėti be perstojo skriejančių minčių ir trumpam sustoti, pasimėgauti užmarštimi.
Mano pastangos įkvėpti vėl ir vėl darosi bevaisės. Jėgas gniuždo keistai beviltiškas jausmas. Blogiausia tai, jog jis nuodija ir mano mintis, palengva, tarsi pasimėgaudamas, trypdamas mano tikslą - kuo greičiau sustabdyti šią beprotybę. Priešinuosi, tačiau pašiurpstu vien nuo suvokimo, jog to visai nenoriu. Trokštu likti šešėlyje ir šioje juodoje nebūtyje. Noriu, jog visa mano sąmonę užvaldytų tavo žodžiai ir sodrus balsas. O svarbiausia, noriu, kad tu būtum mano melodija, taptum mano mūza...
nuostabu! labai smagu karts nuo karto užeiti pas Tave paskaitinėti tokių gražių ir jaukių įrašų. :))
AtsakytiPanaikintiDžiaugiuosi! Ačiū tau už tokį širdžiai mielą komentarą! ^_^
Panaikinti