Aš tik trumpai. Tau neteks kapstytis tirštoje minčių lavinoje, nes aš tik noriu, kad žinotum, jog man tiesiog trūksta tavo žodžių ir nerealių minčių. Noriu, kad žinotum, jog vis dar vaikiškai laukiu tavo atsakymo į mano naivius kliedesius. Kad žinotum, kaip atrodo beprotiška iš tavęs kažko tikėtis...
Nesvarbu...
Tu turbūt (žinoma), pameni, kaip versdavai, ne tik mane, bet ir visus savo draugus elgtis kitaip, nei elgiasi dauguma. Skatindavai būti savimi ir tikėdavai mumyse paslėptu gėriu, kitoniškumu, kuris, tau padedant, netikėtai išsilaisvindavo, nustebindamas mus visus. Iki šiol nesuvokiu, kaip tau tai pavykdavo.. Ir dabar, kasdien matydama besikeičiančius prieš save žmones, daugybę siluetų, kurie kartais tampa tik praeiviais, pastebiu, jog trūksta tokių kaip tu, sektinų pavyzdžių, įrodančių, kaip klysta, bijančios parodyti tikrąjį save, asmenybės. Begalinis priešinimasis savo individualybei ir neaprėpiamas noras sutapti su minia, būti bandos žmogumi, dabar verčia visus kovoti prieš realybę, tikrą jausmą.
Nežinau, ar įmanoma pakeisti žmonių požiūrį ir įrodyti, jog visi mes - nuostabūs, nes esame skirtingi.
Juk taip malonu aplink save matyti patenkintus, pasitikėjimu savimi ir savuoju AŠ spinduliuojančius žmones. Tačiau juk visiems jiems atrodo, jog geriau būti vienu, taip? Baimė parodyti save, papasakoti visuomenei, jog darai kažką nerealaus, kažką gero ir tikrai įdomaus daugelį paprasčiausiai žudo. Tokios asmenybės man atrodo greitai silpstančios. Jos atrodo galingos, tačiau manau, jog viduje tikrai norėtų kažką pakeisti... Juk dusinti savo kitoniškumą nėra gerai? Juk nėra sunku suprasti, kad, būdamas kitoks, esi toks, koks ir turėtum būti? Sunkiau tai įrodyti darbais...?
Visiškai pritariu, toks motyvuotas straipsnis, kad manau abejingų nepaliko :) Puiku, labai šaunu ir girtina :)
AtsakytiPanaikintiDžiaugiuosi! :)
Panaikinti