***

Ar pakankamai pažįstate save?

Ar įsiklausote į savo vidų ir priimate tik teisingus sprendimus?

Ar žinote tai kas Jums geriausia ir nedarote klaidų? 

Ar kiekvieną dieną vos atsibudę nusišypsote sau, dėl to, jog esate nuostabūs?

Ar pasitikite savimi, savo jausmais, protu?

Ar naudojatės jais norėdami pasiekti savo tikslą?

Ar suprantate kokia svarbi yra Jums kiekviena diena?

***

Niekas negali pakeisti manęs... Niekas negali pakeisti Jūsų... Kasdien vis bandydami per prievartą sau įbrukti kaukę tokio žmogaus, kuris Jums atrodo tobulas - smarkiai klystate. Mes esame žmonės. Neturėtume keistis vien dėl to, jog tai kažkam nepatinka. Galų gale - mes esame bejėgiai prieš savo jausmus.

Susidūrę su negandomis norėtume įsitverti į tvirtą ranką. Įsitverti į ranką žmogaus, kurio Jūs nenorėtumėte visą gyvenimą paleisti. Nebijokite, ženkite pirmą žingsnį patys, ir pamatysite, jog buvo verta.

***

Atsimerkiu nuo rytmetinių saulės spindulių besiskverbiančių pro mano kambario lango užuolaidas. Atsidūstu vos prisiminusi deginantį nežinios jausmą širdyje, kuris vos prieš kelias valandas stumte stūmė ten, kur gyvenime nebūčiau lindusi. Turiu omenyje žabangas. Spąstus, kuriuos galop paspendžia žmogus, vienintelis toks gyvenime. Kodėl taip sunku nuraminti save ir apmaldyti vis greitėjantį kvėpavimą stebint JĮ per atstumą, kurio niekada negalėsiu sugriauti?

Tai nesvarbu... Bet ar žinot, jog svarbiausia tai, kad dažniausiai lieki nežinomybėje? Tačiau ne tokioje nežinioje kai išties nesupranti ar žmogus, kuriam  rodos jauti tiek daug, galės tau atsakyti tuo pačiu. Tai kitokia nežinomybė, kurios vis dar negaliu apibrėžti žodžiais.

JO šalia nėra, bet žinau, jog net šis atstumas skiriantis mus, negalės sudaužyti to ką jaučiu į aštrias šukeles. Vaikinas su gitara, kurį taip ilgai stebėjau, savo balsu ir sugebėjimais pakerėjo ne mane vieną. Nuo to laiko, kai supratau, kad muzika ir JIS man atstoja narkotiką ėmiau skambinti gitara. Ėmiau nenuleisti nuo JO ir gitaros akių - gyventi. Pagaliau supratau ką reiškia gyventi...
Tyli melodija pažadina mane iš apmąstymų ir aš nejučiom apsidairau aplink. Regis, viskas aplink nuščiuvo. Girdėti buvo vien mano nerimastingas kvėpavimas. Iššoku iš lovos ir persirengusi išbėgu į kiemą, kuriame mane pasitinka troškus ir šiltas, bet malonus pavasario vėjas. Pavasaris, kurio taip ilgai laukėme pagaliau atėjo... Saulė netruks vėl įkyriai kaitinti, tačiau tai visai nesvarbu. Nuo šiol visi imsime laukti vasaros ir tų pasakiškų dienų, kurios dažnai net nepasikartoja. Nepasikartoja, bet ateina su vis naujai įspūdžiais ir...
Vėlei išgirstu melodiją ir suvirpu vien nuo minties, kad tai MANO melodija. Vienintelė daina, kuri visai neseniai įsiskverbė iki pačios sielos gelmių ir įnešė į mano gyvenimą naujų spalvų. Ir dabar ji man reiškia viską. Kol kas..

***

Vaikinas su gitara.

Įsimylėjau jį ar gitarą?