Ar taip iš tiesų būna?

Pro mašinos lango stiklą lekia pasaulis. Lekiu ir aš, nesuvokdama kas vis dėl to vyksta mano viduje. Širdis bando iššokti iš krūtinės, bet aš žinau, jei tai liausis - krisiu. O keltis bus sunku... Galbūt net neįmanoma.. Bandau įsivaizduoti, jog viso to priežastis, mano kvailas sentimentalumas ir naivumas. Tačiau jei tai suteikia gyvybę, jei tai teikia noro gyventi ir judėti į priekį, negi tai gali būti kažkas apibūdinamas šiais dviem žodžiais?

Lekia pasaulis, nestoviu ir aš. Mes nestovime, kovojame, einame į priekį, siekiame savo tikslų... Bet tai ima darytis visai nesvarbu, kai ten, krūtinėje, verda keistas jausmas, paliekantis mane nežinioje. Jūs klystate... Nedrįskite taip galvoti! Tai ne meilė! Ir aš tai žinau bet suprantu, kad jei sustosiu – krisiu.

Išpila šaltas prakaitas ir aš jau vėlei nesuprantu, kas tai. Nesuprantu, kas aš. Kodėl taip lengva pasiklysti, o kelią rasti tai sunku? Kodėl mes, norėdami, kad tai liautųsi darome viską, bet nesuprantame, jog jei sustosime – krisime?

Ir tu už šimto mylių. Toli toli. Tu manęs niekada nematei, niekada ir neišvysi. Rankos tiesiasi į priekį norėdamos paliesti, pažinti ir suprasti, kodėl man taip sunku, o tuo pačiu ir gera. Kodėl kai girdžiu tavo balsą, nors ir būtumei toli, manyje užsiliepsnoja noras gyventi. Ar gali atsakyti į šį klausimą? Nekartok man žodžių, kuriuos girdėjau šimtą sykių. Aš tai žinau. Jei sustosiu – krisiu.

Kaip sunku suprasti, kaip sunku... Ir nors tu toli, aš žinau, jog mes susiję taip, kad šis ryšys nenutraukiamas, neišdildomas, vienintelis toks. Mūsų niekas negali perplėšti, nebent to norėčiau aš. Taigi, nors ir esame žmonės, mes – galingi. Noru galime pasiekti tai ko trokštame, o jėgomis viską pastatyti ir sugriauti.

Jaučiatės pasiklydę, sušalę, suvargę, bet širdyje ugnis. Jos neįmanoma užgesinti. Žinokite tai. Supraskite, jog jeigu sustosite – krisite.