Uždrausta sapnuoti

Trečia valanda nakties. Beveik galiu prisiekti, jog iš miego pašoku jau septintąjį kartą. Žadintuvas neskambės, tačiau laukiu nesulaukiu pirmųjų saulės spindulių, kuomet galėsiu keltis ir apsimesti, kad pats laikas dienos darbams. Svarbu kažkokia veikla pakeisti mane apsėdusias mintis.

Taip, labai svarbu - tai pagrindinis mano ateinančios savaitės uždavinys.

Po to bus gerai.

Visada taip būna.

***

Jauna žaliaakė sėdi užsiropštusi ant virtuvėje stovinčio staliuko ir, tarsi vaikystėje, žaismingai mataruoja savo ilgomis kojomis. Visai šalia, patogiai įsitaisęs kėdėje, atsirėmęs į atlošą sėdi vaikinas. Nepažįstamosios lūpose žaidžia lengva šypsenėlė, kuomet kaskart jai dirstelėjus vaikinuko pusėn, šis atsako tuo pačiu. Aplink stalą sėdintys žmonės, kurių tarpe ir ši merginos simpatija, diskutuoja itin svarbia tema. Tiesa, užgulusiomis ausimis niekaip negaliu suprasti, apie ką gi jie kalba. Stengiuosi, deja, veltui. Matau tik paveikslą valiūkiškos žaliaakės, trokštančios sugauti blogo berniuko žvilgsnį. Retkarčiais jos veidas nušvinta juoku, o akys ima žybsėti dar labiau, spinduliuodamos karštą  jaunystę.

Ji mato tik tave. Atsigręžk.

Staiga, pokalbiui nutrūkus, susirinkusieji apdalina vienas kitą mandagiais šypsniais ir (turbūt) atsisveikinimo žodžiais, nes su lyg mano kvėptelėjimu visi pakyla nuo kėdžių ir jau ruošiasi eiti. Noriu sustabdyti šią akimirką ir leisti šiai idilei toliau svaiginti, apsukti galvą ir paskandinti, padėti pasimiršti, tad iš visų jėgų stengiuosi kažką išgirsti, tada ištarti, pritarti. Skauda. Tuštuma gąsdinančiai užpildo ertmę krūtinėje. Rankos tarsi švininės, lūpos surakintos. Negaliu pajudėti. Regis, negaliu net įkvėpti. Mano sąmonę, ausis ir mintis apsėmusi keista migla neleidžia suprasti nė menkiausio garselio ir laiko mano žodžius tvirtai užrakintus.

Lieku stebėtoja.

Nušokusi nuo stalviršio nepažįstamoji atsigręžia į vaikiną ir apsiveja rankomis. Galėčiau prisiekti, jog prieš pat pasiduodant šiai akimirkai girdėjau merginą nerūpestingai ištariant: „aš, kaip ir kiti, turbūt neturėčiau jūsų paleisti“ - kad ir ką tai galėtų reikšti. Matau merginos veide nuostabą, kai vaikinukas atsako į jos apkabinimą ir minutėlę šie du visai skirtingų pasaulių žmonės stovi jaukioje tyloje. Regis, aplinkinių nė neliko. Išsigandau, jog ir aš kartu su jais galiu pranykti, išsisklaidyti materijoje. Tai, ką tuomet pajutau - neapsakoma žodžiais. Rodos, žvelgiau nepažįstamosios akimis. Tai atrodė taip tikra, taip arti, jog jam paleidus mane iš savo glėbio ėmiau panikuoti. Vis dar jutau kūną apvijusias tvirtas rankas. Neužuodžiau tavųjų kvepalų aromato, negirdėjau to tamsaus balso, jutau...

Tai buvo pats tikriausias jausmas mano gyvenime..

Kol kas.