Nesikeisiu tik tam, kad įtikčiau kitiems

Geresnė?

Ne kartą siekiau pasikeisti ir aš. Būti kažkuo geresnė, pranašesnė, o galbūt net panašesnė į tas, kurios į mane net dėmesio nekreipia... Tačiau čia ir yra bėda. Kuo mes turime keistis ir kodėl? Juk nesame žudikai maniakai? Juk neturime daugybę žalingų įpročių, kuriais tik gadiname sau gyvenimą? Dažniausias atsakymas į šiuos klausimus - žinoma, ne. Tai yra dingstis džiaugtis. Dingstis nustoti stengtis tapti kažkuo kitu, dingstis suprasti, kad mes tegalime būti tik MES.

To paprasčiausiai negalime pakeisti. Ir, žinoma, neturėtume bandyti. Esame tokie, kokie turime būti ir to pakeisti neįmanoma. Kad ir kiek besistengtume, galop išseksime, švaistysime savo laiką beprasmiams dalykams, o vėliau gal net suprasime, kokie buvome kvaili siekdami kažką keisti. Suvoksime, jog kiekviena vertybė, pliusai ir ydos bei minusai yra neatsiejama mūsų dalis. Turėtum įsidėmėti ir tai, jog ši tavo dalis gali žavėti.

Dėl ko keičiamės?

Manau visi tie, kurie trokšta pasikeisti, žino, KODĖL to nori. Pirmiausia, ir turbūt populiariausia to priežastis - nepritapimas, išskirtinumas, „baltos varnos“ sindromas ar kaip tai bepavadintum. Juk niekam nėra malonu būti bjauriuoju ančiuku? Daugelis dėl to tik kankina save, plėšo į skirtingas puses, kad tik taptų panašesni į tuos, kurie dominuoja. Bet, žinai, dominuojantys kartais nereiškia lyderiai, iš kurių turėtumėme mokytis. Jie gali pasirodyti tuštut tuštutėliais, asmenybėmis tik siekiančiomis lepintis savo paties šlovės spinduliuose. Bet, ei, juk daug smagiau leistis nunešamam srovės, kuri vadinama individualybe?
Antra noro keistis priežastis - siekis padaryti save geresnį. O tai reiškia, išsikelti sau tikslą - nurungti visus tuos, kurie atrodo viršesni. Bet vėlgi, pasvarstyk, galbūt tu jau dabar esi geresnis už visus, nes esi toks, koks esi?

Trečia, turbūt, pati geriausia ir skatinamiausia priežastis keistis - noras iš savęs "ištrinti" žalingus įpročius ar ydas, kurios trukdo ir tau, ir aplinkiniams. Jei norime, tikrai labai norime keistis vardan to, kad jaučiame, jog dėl kažkokios blogybės nykstame ir žudome save - pirmyn! Tobulėti visuomet būtina.

Ar derėtų keistis?

Kiek keistokas klausimas, ką? Manau, jog jis aplanko bene kiekvieną, norintį keistis.
Na, noriu, bet ar verta? Ką prarasiu? Ką išlošiu?
Keistis galima tik tada, jei turi yda, kuri tavęs neramina. Galbūt aplinkiniai tai pastebi, stengiasi tau mėtyti užuominas, kuriomis remdamasi tu ir susidarei tokią nuomonę. Kartais pokyčiai į naudą, tačiau, kaip jau minėjau anksčiau, tai neturi kelti tau diskomforto. Jei nori pasikeisti tik dėl to, jog kažkam neįtinki - prasta priežastis drastiškiems pokyčiams. Na, o jeigu vis dėlto nusprendei imtis priemonių, norėdama išspręsti įsisenėjusią bėdą, tačiau manai, jog pasikeisti tau gali nepavykti - derėtų žinoti viena - jei tu to nori ir tvirtai jauti kiekviena kūno ląstele ir širdimi, jog tau to reikia - PIRMYN. Tik tu gali užsibrėžti tikslą, ir tik tu gali žinoti, ko tau tiksliai reikia. Svarbiausia - nepersistengti.

O kalbant apie išskirtinumą, keistumą ar panašiai - kad ir kaip besijaustumėte, stengtis pritapti prie žmonių masės nederėtų. Esame tokie, kokie esame. Su savo pliusais ir minusais, todėl turime išmokti mylėti save. Taip bus daug lengviau.

Ieškok tų, tarp kurių jaustumiesi savimi.
Nesvarbu, kas jie ir iš kur, svarbiausia,
jog jie gali padaryti tave laiminga.